Simon Beckett „Mirusiųjų šnabždesiai“

SBMieimrcukosenittj
šnabžde
siai

2 SIMON BECKETT

MIRTIES CHEMIJA 3

Simon Beckett

Detektyvinis romanas

Iš anglų kalbos vertė
Vytautas Petrukaitis

VvIiL NnIiUUSs 22002123

4 SIMON BECKETT
Simon BECKETT
WHISPER OF THE DEAD
BCA, 2009

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS)
portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti,
nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© 2009 by Hunter Publications Ltd
© Hilary Beckett, autoriaus nuotrauka
© Jokūbas Jacovskis, viršelio dizainas, 2013, 2022
© Vytautas Petrukaitis, vertimas į lietuvių kalbą, 2013, 2022
© „Tyto alba“, 2013, 2022
ISBN 978-609-466-686-5

Mirusiųjų šnabždesiai

1

Oda.
Nors šis žmogaus organas didžiausias, į jį kreipiame mažiau-

siai dėmesio. Jis sudaro aštuntadalį kūno masės ir suaugusio
žmogaus yra vidutiniškai dviejų kvadratinių metrų ploto. San-
daros požiūriu oda yra tikras meno kūrinys, reguliuojantis ir
saugantis kapiliarų, liaukų ir nervų raizginys. Per odą mes pa-
laikome jutiminį ryšį su išoriniu pasauliu, ji – riba, ties kuria
baigiasi mūsų individualumas, mūsų savastis.

Ir net mirus kažkiek tos savasties išlieka.
Kūnui mirus, enzimai, kuriuos kontroliavo gyvybė, ima
siautėti. Jie ryja ląstelių sieneles, ir iš jų išteka skystis. Jis kyla į
paviršių, susikaupia po odos sluoksniais, ir šie atsileidžia. Oda
ir kūnas, iki tol sudarę neatsiejamą visumą, ima vienas nuo kito
skirtis. Odoje iššoka pūslės. Ji ima luptis ištisais rėžiais, kūnas ją
nusimeta kaip nereikalingą paltą vasaros dieną.
Bet net negyva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, bylojančius
apie tai, kokia ji buvo. Net dabar ji gali daug ką papasakoti ir
atskleisti ne vieną paslaptį.
Aišku, jei moki ieškoti.

7

Simon Beckett

Erlas Beitmanas gulėjo aukštielninkas, atsukęs veidą į saulę.
Viršuje paukščiai suko ratus mėlyname Tenesio danguje – gied-
rame, tik perrėžtame lėtai besisklaidančio reaktyvinio lėktuvo
palikto garų pėdsako. Erlui visada patikdavo saulė. Patikdavo,
kaip nuo jos peršti oda visą dieną meškeriojus, patikdavo, kaip
kitaip imdavo atrodyti viskas, ką paliesdavo skaistūs jos spindu-
liai. Tenesyje saulės netrūko, bet Erlas kadaise atvyko iš Čika-
gos, ir nuo šaltų tenykščių žiemų jo kaulai liko sustingę.

Kai aštuntajame dešimtmetyje atsikraustė į Memfį, šis nuo
gausių pelkių drėgmės prisigėręs miestas jam patiko kur kas
labiau negu vėjų kiaurai košiamos gimtojo didmiesčio gatvės.
Žinoma, jis, nedidelę praktiką turintis dantistas su jauna žmona
ir dviem mažais vaikais, lauke negalėjo praleisti tiek daug laiko,
kiek būtų norėjęs, bet norimas sąlygas bent jau turėjo. Jam net
patiko alpus Tenesio vasarų karštis, kai papūtus vėjeliui pasi-
jusdavai lyg paliestas karštos flanelės, o vakarais tekdavo tūnoti
ankštame butuke, kuriame glaudėsi su Keite ir sūnumis.

Nuo to laiko padėtis pasitaisė. Dantų gydytojo praktika su-
klestėjo, vietoj ankšto buto atsirado vis didesnių ir geresnių
būstų. Prieš dvejus metus juodu su Keite atsikėlė į gerą rajoną
ir įsikūrė naujame šešių kambarių name su didele, vešlia žalia
veja, kur saugiai galėjo žaisti augantys vaikaičiai, o ankstyvą
rytą saulės spinduliai miniatiūrinėmis vaivorykštėmis nušvis-
davo vejos purkštuvo pursluose.

Širdies smūgis jį ir ištiko vejoje, kai visas suprakaitavęs keik-
damasis vargo pjaudamas nudžiūvusią seno, didelio pupmedžio
šaką. Palikęs pjūklą įstrigusį medžio šakoje, jis dar įstengė nu-
klupčioti kelis žingsnius namų link, kol skausmas jį pakirto.

Greitosios pagalbos automobilyje su deguonies kauke ant
veido jis tvirtai laikė suėmęs ranką Keitei ir mėgino šypsotis,
kad ją nuramintų. Ligoninėje medikų personalas kaip papras-

8

Mirusiųjų šnabždesiai

tai pradėjo padriką baletą, paskubomis buvo ištraukti švirkš-
tai ir supypsėjo aparatai. Jiems pagaliau nutilus, rodės, galėjai
lengviau atsikvėpti. Netrukus, kai buvo pasirašyti reikiami do-
kumentai – neišvengiamas popierizmas, lydintis mus nuo pat
gimimo, – Erlas buvo išleistas.

Dabar jis tysojo pavasario saulėje. Nuogas jis gulėjo ant žemo
medinio rėmo, pakelto virš pievų žolių ir lapų kilimo. Čia jis iš-
buvo jau ilgiau negu savaitę – tiek laiko pakako, kad minkštieji
audiniai išnyktų ir atidengtų kaulus bei kremzles po perdžiūvu-
sia oda. Plaukų kuokštai tebesilaikė ant pakaušio. Iš kaukolės į
žydrą dangų žvelgė tuščios akiduobės.

Baigiau matavimus ir išėjau iš vielos tinklo narvo, saugančio
dantisto lavoną nuo paukščių ir graužikų. Nusišluosčiau nuo
kaktos prakaitą. Diena ėjo vakarop, buvo karšta, nors žiema dar
tik neseniai baigėsi. Šįmet pavasaris neskubėjo; išpampę, sun-
kūs pumpurai dar neišsprogo. Po kokios savaitės ar dviejų regi-
nys džiugins akį, bet kol kas miškingojo Tenesio beržai ir klevai
glaudė prie savęs užsimezgusią žalumą, tartum nenorėdami jos
paleisti.

Šlaitas, ant kurio sukiojausi, buvo bemaž niekuo neypatingas.
Gal ir vaizdingas, bet tikrai neprilygstantis įspūdingiems tolu-
moje dunksantiems Didiesiems Dulsviesiems kalnams. Užtat šis
kampelis kiekvieną čia apsilankiusį patraukdavo kitkuo: aplink
gulėjo daugiau ar mažiau suirę žmonių lavonai. Vieni pomiškyje,
kiti saulės atokaitoje, treti medžių paunksnėje; neseniai paguldyti
vis dar buvo išsipūtę nuo dujų, susidarančių kūnui yrant, ankstes-
ni sudžiūvę ir sudiržę. Kai kurie buvo paslėpti nuo akių, užkasti
po žeme ar sukišti į automobilių bagažines. Kiti, kaip tas, kurį
svėriau, buvo uždengti audeklo ar vielos tinklu ir išstatyti kaip
kokios šiurpios meno instaliacijos eksponatai. Tik šios ekspozici-
jos tikslas buvo kur kas rimtesnis ir kur kas mažiau afišuojamas.

9

Simon Beckett

Sudėjau savo įrangą ir bloknotą atgal į krepšį ir pamankš-
tinau užtirpusią ranką. Plonas baltas brėžis ėjo skersai mano
delno, kur jis buvo perpjautas iki kaulo ir kirto mano gyvybės
liniją. Ne visai simboliška: peilis, pernai vos nenutraukęs mano
gyvenimo, jį vis dėlto pakeitė.

Užsikėliau krepšį ant peties ir atsitiesiau. Pilvas nuo svorio
dilgtelėjo, bet vos juntamai. Randas po šonkauliais buvo visai
sugijęs; dar kelios savaitės ir galėsiu nustoti gėręs antibiotikus,
kuriuos nuolatos vartojau pastaruosius devynis mėnesius. Iki
gyvenimo galo liksiu neatsparus infekcijoms, bet maniau, kad
man pasisekė: praradau tik gabalą žarnos ir blužnį.

Susitaikyti su kitomis netektimis buvo sunkiau.
Palikęs dantistą toliau iš lėto irti, apėjau lanku kitą gulin-
tį, krūmų iš dalies uždengtą lavoną – pajuodusį, išpampusį, ir
patraukiau siauru taku, vingiuojančiu tarp medžių. Jauna juo-
daodė pilku chirurgo chalatu ir kelnėmis tupėjo prie paslėpto
iki pusės negyvėlio, tysančio nuvirtusio medžio paunksnėje. Ji
pincetu rinko iš lavono besiraitančias lervas ir kiekvieną metė į
atskirą stiklinį indą užsukamu dangteliu.
– Labas, Alana.
Ji pakėlė akis ir nusišypsojo nepaleisdama iš rankos pinceto.
– Labas, Deividai.
– Tomas kur nors čia?
– Paskutinį kartą mačiau jį prie betono plokščių. Tik žiūrėkit
sau po kojom! – sušuko ji man pavymui. – Ten žolėje guli apy-
gardos prokuroras.
Dėkodamas pakėliau ranką ir toliau nuėjau taku. Jis driekėsi
lygiagrečiai su aukšta vielos tinklo tvora, juosiančia kiek mažiau
negu hektarą miškingos vietovės. Viršuje vielos tinklas baigėsi
apsaugine peiline viela, o kitapus šios tvoros buvo kita, medinė.
Patekti čia ir iš čia išeiti galėjai tik pro didelius vartus, virš ku-

10

Mirusiųjų šnabždesiai

rių buvo užrašas paprastomis juodomis raidėmis: Antropologijos
tyrimų centras. Tačiau jis buvo geriau žinomas kitu, ne tokiu ofi-
cialiu pavadinimu.

Dauguma žmonių vadino jį tiesiog Lavonų ūkiu.
Prieš savaitę stovėjau plytelėmis klotame savo londoniškio buto
koridoriuje, prie kojų gulėjo krepšiai. Iš lauko sklido blausioje pa-
vasario ryto aušroje saldžiai čiulbančių paukštelių choras. Min-
tyse peržvelgiau sąrašą dalykų, kuriuos turėjau patikrinti, nors
žinojau, kad viską padariau: langus užšoviau, laiškininkui liepiau
nenešti korespondencijos, katilą išjungiau. Šiek tiek nervinausi
ir baiminausi. Keliauti buvau įpratęs, bet šis kartas buvo kitoks.

Kai grįšiu šįsyk, niekas manęs nelauks.
Taksi vėlavo, bet iki skrydžio turėjau marias laiko. Vis dėlto
be perstojo nerimastingai žvilgčiojau į laikrodį. Žvilgsnis už-
kliuvo už puošnių juodų ir baltų grindų plytelių per porą metrų
nuo tos vietos, kur stovėjau. Nusukau akis, bet rombinis plytelių
raštas jau spėjo sukelti atmintyje įprastas asociacijas. Kraujas
jau seniai buvo nuplautas nuo grindų priešais lauko duris ir nuo
sienos virš jų. Visas koridorius buvo perdažytas, kol tebegulėjau
ligoninėje. Taigi jokie daiktai nepriminė to, kas čia įvyko pernai.
Tačiau bemat pajutau, kad man čia baugu, norisi ištrūkti.
Išnešiau krepšius į lauką, stengdamasis, kad pilvui netektų per
didelis krūvis. Taksi privažiavo man užvėrus lauko duris. Jos
garsiai dunkstelėjo man už nugaros – tas garsas tartum bylojo
apie kažkokią pabaigą. Nežiūrėdamas per petį pasukau prie tak-
si. Neišjungtas jo dyzelinis variklis puškėjo skleisdamas į aplin-
ką išmetamąsias dujas.
Taksi nuvažiavau tik iki artimiausios metro stoties. Ten sė-
dau į Pikadilio linijos traukinį, važiuojantį į Hitrou oro uostą.

11

Simon Beckett

Rytas buvo pernelyg ankstus, tad keleivių antplūdis dar nebuvo
prasidėjęs, bet vagone vienas kitas sėdėjo. Instinktyviai abejingi
kaip visi londoniečiai, jie vengė sutikti svetimą žvilgsnį.

Džiaugsiuosi išvykęs, mėginau įtikinti save mintyse. Antrą
kartą gyvenime jutau poreikį ištrūkti iš Londono, tik ne taip
kaip pirmą, kai bėgau gyvenimui subyrėjus į šipulius po žmo-
nos ir dukters žūties, žinojau grįšiąs. Tačiau man reikėjo kuriam
laikui pabėgti, kad nuo nesenų įvykių imtų skirti bent šioks toks
atstumas. Be to, jau daug mėnesių nedirbau. Vyliausi, kad ši ke-
lionė padės man grįžti į įprastas vėžes.

Ir sužinoti, ar tebesu tinkamas savo profesijai.
Tam išsiaiškinti geresnės vietos kaip ši nebūtum radęs. Dar
neseniai tyrimų centras Tenesyje buvo unikalus – vienintelė la-
boratorija po atviru dangumi, kur teismo antropologai naudojo
tikrus žmonių lavonus irimo procesams studijuoti, svarbiau-
siems veiksniams, galintiems parodyti, kada ir kaip ištiko mirtis,
fiksuoti. Panašus centras neseniai buvo įsteigtas Šiaurės Karoli-
noje, kitas – Teksase, kai buvo sugalvota, kaip išvengti grifų ke-
liamų rūpesčių. Girdėjau kalbų, kad toks centras kuriamas net
Indijoje.
Tačiau kiek jų gali būti iš viso, neturėjo reikšmės: daugeliui
žmonių tyrimų centras Tenesyje vis dar buvo tikrasis Lavonų
ūkis. Jis buvo įsikūręs Noksvilyje, priklausė Tenesio universi-
teto Teismo antropologijos centrui, ir man pasisekė: dar savo
karjeros pradžioje atlikau ten praktiką. Tačiau nuo tada, kai lan-
kiausi jame paskutinį kartą, praėjo daug metų. Per daug ilgas
laiko tarpas, kaip man sakė Tomas Libermanas, centro direkto-
rius ir buvęs mano dėstytojas.
Sėdėdamas Hitrou oro uosto išvykimo salėje ir pro didžiulį
langą stebėdamas lėtą, nebylų orlaivių šokį, spėliojau, kaip jau-
siuosi ten grįžęs. Išėjus iš ligoninės, per skausmingus sveikimo

12

Mirusiųjų šnabždesiai

mėnesius – ir dar skausmingesnius to įvykio padarinius – mė-
nesio kelionės perspektyva atrodė verta pastangų. Pradėsiu gy-
venimą iš naujo – to man labai reikėjo.

Dabar, kai išties leidausi į kelią, pirmą kartą susimąsčiau, ar
ne per daug vilčių dedu į šią kelionę.

Čikagoje teko laukti dvi valandas iki kito lėktuvo; jam nu-
sileidus Noksvilyje, vis dar girdėjome dundant mus mėginusią
pavyti audrą. Tačiau dangus netrukus ėmė giedrytis, ir kai pa-
siėmiau bagažą, saulė jau prasimušė pro debesis. Išėjau iš oro
uosto pastato pasiimti išsinuomoto automobilio. Giliai traukiau
į save nepažįstamą malonų, drėgną orą. Nuo kelių kilo garai,
skleisdami aštrų šlapio asfalto kvapą. Lietus, krintantis iš lėto
tolstant tamsiai mėlyniems audros debesims, vešlią žalumą abi-
pus greitkelio darė tiesiog akinamai ryškią.

Artindamasis prie miesto pajutau, kaip taisosi nuotaika.
Man pavyks.

Dabar, praėjus vos savaitei, nebebuvau toks tikras. Ėjau taku,
juosiančiu laukymę, kurioje stovėjo aukštas medinis trikojis,
panašus į neuždengtą indėnų tipio karkasą. Po juo ant pakylos
gulėjo lavonas – netrukus jis bus pakeltas ir pasvertas. Išsukau
iš tako ir, nepamiršdamas Alanos įspėjimo, perėjau laukymę
prie kelių stačiakampių betono plokščių, suleistų į žemę. Šie
taisyklingos formos statiniai bemat krito į akį miškingoje vie-
tovėje. Juose buvo palaidoti žmonių palaikai: buvo atliekamas
bandymas, siekiant išsiaiškinti, kiek efektyvūs ieškant lavonų
pro žemę prasiskverbiantys radarai.

Už kelių žingsnių klūpojo aukšta, nerangi žmogysta rusvai
žalsvomis kelnėmis su kariška skrybėle plačiais kraštais ant gal-
vos ir susiraukusi apžiūrinėjo iš žemės kyšantį vamzdžio galą su
sužymėtomis padalomis.

– Kaip sekasi? – paklausiau.

13

Simon Beckett

Žmogus nepakėlė akių – spoksojo pro akinius plonyčiais
metaliniais rėmais ir atsargiai baksnojo matuoklį pirštu.

– Galima pamanyti, kad užfiksuoti tokią stiprią smarvę tu-
rėtų būti nesunku, tiesa? – užuot atsakęs į mano klausimą, pa-
klausė pats.

Per trumpai tariami balsiai išdavė jį kilus nuo Rytų pakrantės,
o ne iš Tenesio, kur jie nutęsiami. Kiek pažinojau Tomą Liber-
maną, jis nesiliovė ieškojęs savo šventojo Gralio – molekulė po
molekulės analizavo kūnui yrant susidarančias dujas, siekdamas
apibrėžti irimo dvoką. Kiekvienas, kurio namuose po grindi-
mis kada nors nugaišo pelė, gali paliudyti, kad jo esama – jis
nedingsta ilgai po to, kai žmogaus juslės jau nebeįstengia jo už-
fiksuoti. Šunis galima ištreniruoti užuosti prieš daugybę metų
užkastą lavoną. Tomas iškėlė teoriją, kad įmanoma sukurti ju-
tiklį, kuris irgi tai darytų, – tada rasti ir atkasti lavonus būtų kur
kas lengviau. Tačiau, kaip ir daug kur kitur, teorija labai skyrėsi
nuo praktikos.

Jis atsistojo kriuksėdamas – nesupratau, iš nusivylimo ar pa-
sitenkinimo.

– Gerai, jau baigiau, – tarė jis ir susiraukė išgirdęs, kaip
trekšteli kelių sąnariai.

– Einu į valgyklą pietų. Eisi kartu?
Kraudamasis įrangą jis liūdnai šyptelėjo.
– Tik ne šiandien. Merė įdėjo sumuštinių. Vištiena su pupe-
lių ūgliais ar kažkas panašaus, taip pat šleikščiai sveika. Kol ne-
pamiršau: savaitgalį esi kviečiamas vakarienės. Matyt, ji įsikalė į
galvą, kad tau reikia bent kartą tinkamai pavalgyti.
Jis susiraukė.
– Tave nori nupenėti, o man duoda tik triušių ėdalo. Kur čia
teisingumas?
Nusišypsojau. Tomo žmona buvo puiki virėja, ir jis tai žinojo.

14

Mirusiųjų šnabždesiai

– Pasakyk jai, kad mielai ateisiu. Tau padėti panešti įrangą? –
pasisiūliau matydamas, kaip jis užsimeta brezentinį maišą ant
peties.

– Ne, aš pats.
Žinojau, jog jis nenori, kad aš persitempčiau. Bet nors prie
vartų ėjome lėtai, mačiau, kad sunkus krepšys atėmė jam kvapą.
Su Tomu susipažinau, kai jam buvo gerokai per penkiasde-
šimt. Jis džiaugėsi galėdamas drąsinti žalią Britanijos teismo
antropologą. Tai buvo taip seniai, kad sunkiai beprisiminiau, ir
prabėgę metai paliko savo pėdsaką. Mes tikimės, kad žmonės
liks tokie, kokius juos prisimename, bet, aišku, taip niekada ne-
būna. Vis dėlto buvau priblokštas, pamatęs, kaip pasikeitė To-
mas, kai vėl jį pamačiau.
Jis oficialiai nepranešė, kada atsistatydins iš Teismo antro-
pologijos centro direktoriaus pareigų, bet visi žinojo, kad tai
veikiausiai įvyks iki metų pabaigos. Prieš dvi savaites vietos
laikraštis išspausdino straipsnį apie jį, panašesnį į pagiriamąją
kalbą negu į interviu. Jis vis dar panėšėjo į krepšininką (kadaise
juo ir buvo), bet pasalūniškai atsėlinęs amžius ir taip prakaulų
jo kūną dar labiau sulaisino. Įdubę skruostai ir retėjantys plau-
kai suteikė jo išorei asketizmo ir podraug nerimą keliančio tra-
pumo.
Tačiau spindinčios jo akys liko nepasikeitusios, kaip ir jo hu-
moras bei tikėjimas žmogaus prigimtimi – šio neaptemdė net
tai, kad visą gyvenimą jo darbas buvo raustis tamsiojoje jos pu-
sėje. Negali sakyti, kad tau pačiam toks darbas nė kiek nekaina-
vo, svarsčiau prisimindamas šlykštų randą po marškiniais.
Tomas savo automobilį universalo kėbulu buvo palikęs aikš-
telėje šalia centro. Prie vartų stabtelėjome nusitraukti apsaugi-
nių pirštinių ir polietileninių antbačių, kuriuos užsimovėme
įeidami. Kai išėjome, ir vartai užsidarė, nežinodamas nebūtum

15

Simon Beckett

galėjęs pasakyti, kas liko anapus. Šilto vėjelio šnarinami me-
džiai už tvoros, nuogomis šakomis užstojantys nuo saulės tik
užsimezgusią žalumą, niekuo nesiskyrė nuo medžių šiapus.

Kai nusigavome į automobilių aikštelę, išsitraukiau iš kiše-
nės ir įsijungiau mobilųjį. Nors taisyklės nedraudė, jausdavausi
nesmagiai skambančiu telefonu trikdydamas taiką ir ramybę
„ūkyje“. Kita vertus, skambučių nesitikėjau. Galintys manęs ieš-
koti žinojo, kad esu išvykęs iš šalies, o žmogus, su kuriuo la-
biausiai norėjau kalbėtis, vis tiek man neskambins.

Įsikišau telefoną į kišenę. Tomas atidarė bagažinę ir įdėjo
maišą. Jis stengėsi neparodyti, kad sunkiai alsuoja, aš – kad tai
pastebiu.

– Pavėžėti iki valgyklos? – pasisiūlė jis.
– Ačiū, nereikia. Eisiu pėsčiomis. Man reikia judėti.
– Pavydėtina drausmė. Man darosi gėda į tave žiūrint.
Jis nutilo, nes suskambo jo mobilusis. Jį išsitraukęs pažiūrėjo
į ekraniuką.
– Atsiprašau, turiu atsiliepti.
Palikęs jį kalbėtis nuėjau per aikštelę. Nors „ūkis“ buvo Te-
nesio universiteto Medicinos centro teritorijoje, jis buvo visiš-
kai nuo jo nepriklausomas. Miškingame miesto pakraštyje pri-
siglaudusiame Medicinos centre pasijusdavai tarsi visai kitame
pasaulyje. Šiuolaikiškuose dideliu krūviu dirbančios ligoninės
pastatuose ir į parkus panašiose žaliose erdvėse knibždėjo ligo-
nių, studentų ir medicinos personalo. Slaugytoja juokėsi sėdė-
dama ant suolelio šalia džinsuoto jaunuolio; motina barė ver-
kiantį vaiką, verslininkas gyvai kalbėjosi mobiliuoju. Kai pirmą
kartą čia patekau, tyloje skendinčių negyvėlių anapus vartų ir
įprasto kasdienio gyvenimo šurmulio kontrastas man pasirodė
sunkiai suvokiamas. Dabar bemaž jo nepastebėjau.
Galime priprasti beveik prie visko – reikia tik laiko.

16

Mirusiųjų šnabždesiai

Užlipau laiptais ir nuėjau taku, vedančiu į valgyklą. Paten-
kintas pastebėjau, kad kvėpuoju ne ką sunkiau negu paprastai.
Netoli nuėjęs išgirdau už nugaros, kad kažkas skuba mane pa-
sivyti.

– Deividai, palauk!
Atsigręžiau.
Maždaug mano amžiaus ir ūgio vyras pustekinis skuodė
taku. Polas Averis buvo viena iš kylančių Teismo antropologijos
centro žvaigždžių; daug kas jį jau laikė Tomo įpėdiniu. Žiniomis
šis žmogaus griaučių biologijos specialistas nenusileido enci-
klopedijai. Nors rankos buvo didelės, trumpais, storais pirštais,
jos buvo miklios it chirurgo.
– Eini pietauti? – paklausė prisivijęs. Garbanoti jo plaukai
buvo juodutėliai, smakrą jau tamsino šeriai. – Ar galiu prisidėti?
– Prašom. Kaip Sam?
– Gerai. Šįryt susitinka su Mere – eis per prekių kūdikiams
parduotuves. Manau, kredito kortelė patirs skaudų smūgį.
Nusišypsojau. Iki šio apsilankymo Jungtinėse Valstijose Polo
nepažinojau, bet jis ir nėščia jo žmona Samanta iš kailio nėrėsi,
kad jausčiausi čia kaip namie. Jai artinosi laikas gimdyti pirmą
jųdviejų kūdikį. Polas kaip įmanydamas stengėsi parodyti, kad
jam dėl to nei šilta, nei šalta, o Sam nė nemėgino slėpti jaudulio.
– Džiaugiuosi, kad tave sutikau, – tarė jis. – Viena mano stu-
dentė ką tik susižadėjo, tad mes keliese šįvakar eisim į miestą
švęsti. Pavakarieniausim, išgersim taurelę kitą – žodžiu, nieko
oficialaus. Gal prisidėtum?
Dvejojau. Buvau dėkingas už kvietimą, bet mintis linksmin-
tis su keliais nepažįstamais žmonėmis visai neviliojo.
– Ateis Sam ir Alana, taigi pažįstamų turėsi, – pridūrė Polas
matydamas, kad dvejoju. – Ateik, bus smagu.
Nesugalvojau, kodėl turėčiau atsisakyti.

17

Simon Beckett

– Na... gerai. Ačiū.
– Puiku. Aštuntą užsuksiu tavęs paimti į viešbutį.
Nuo kelio šalimais pasigirdo automobilio klaksonas. Atsi-
gręžę pamatėme Tomą sustabdant savo automobilį kelkraštyje.
Jis nuleido langą ir pamojo mums prieiti.
– Ką tik man paskambino iš Tenesio tyrimų biuro. Kalnų
namelyje prie Gatlinbergo rastas lavonas. Atrodo, kažkas įdo-
maus. Polai, pamaniau, jei nesi užsiėmęs, gal norėtum važiuoti
su manim pasižiūrėti?
Polas papurtė galvą.
– Atleisk. Visą popietę turiu darbų. Gal koks tavo magistran-
tas galėtų padėti?
– Manau, galėtų.
Tomas pažvelgė į mane spindinčiomis iš susijaudinimo aki-
mis. Dar jam neprasižiojus, jau žinojau, ką pasakys.
– O kaip tu, Deividai? Gal norėtum truputį praktikos?

18

Mirusiųjų šnabždesiai

2

Iš Noksvilio vedantį greitkelį buvo užtvindę lėtai judantys au-
tomobiliai ir sunkvežimiai. Nors vos prasidėjo pavasaris, buvo
tiek šilta, kad teko įsijungti automobilio oro kondicionierių.
Tomas suprogramavo palydovinės navigacijos prietaisą, bet kol
kas jo mums beveik neprireikė. Vairuodamas Tomas patyliukais
niūniavo – jau žinojau, kad tai rodo jį nekantraujant. Kad ir ko-
kia niūri buvo „ūkio“ tikrovė, visi savo kūną tyrimams palikę
žmonės mirė savo mirtimi. Čia mūsų laukė kažkas kita.

Kažkas tikra.
– Vadinasi, panašu į žmogžudystę?
Tyčinę, pridūriau mintyse. Beveik galėjai tuo neabejoti – ant-
raip Tenesio tyrimų biuras nebūtų kišęsis. TTB buvo FTB versi-
ja, tik vienos valstijos masto. Tomas buvo jo konsultantas ir net
turėjo pareigūno ženklelį. Jeigu skambino ne vietos policijos
valdyba, o TTB, veikiausiai reikalas rimtas.
– Matyt, – neatitraukdamas akių nuo kelio atsakė Tomas. –
Man jie nedaug sakė, bet atrodo, kad lavonas prastos būklės.
Kažkodėl ėmiau nervintis.
– Ar nebus nemalonumų dėl to, kad eisiu kartu?

19

Simon Beckett

– Kodėl turėtų būti? – Tomas atrodė nustebęs. – Dažnai imu
ką nors į pagalbą.

– Turėjau galvoje – dėl to, kad esu britas.
Tam, kad atvykčiau į JAV, turėjau įveikti įprastas biurokra-
tines kliūtis – gauti vizas ir leidimus dirbti, – bet nenumaniau,
kad pateksiu į tokią padėtį kaip dabar. Nebuvau tikras, ar būsiu
pageidaujamas oficialiame tyrime.
– Nemanau, kad dėl to turėtų kilti bėdų, – jis patraukė pe-
čiais. – Vargu ar šis reikalas turi ką nors bendra su nacionaliniu
saugumu, o jeigu kas paklaus, laiduosiu už tave. Arba gali ne-
prasižioti ir tikėtis, kad niekas nepastebės tavo tarties.
Jis nusišypsojo ir įjungė kompaktinių plokštelių grotuvą.
Tomui muzika reiškė tą patį, ką kitiems cigaretės ar viskis. Jis
tvirtino, kad jinai padeda mesti iš galvos vienas mintis ir sutelk-
ti dėmesį į kitas. Labiausiai jis svaiginosi šeštojo ir septintojo
dešimtmečio džiazu. Per savo viešnagę klausiausi pustuzinio
automobilyje laikomų jo albumų tiek kartų, kad beveik visus
jau atpažindavau.
Iš garsiakalbių pasigirdo Džimio Smito įrašas; Tomas tyliai
atsiduso ir nevalingai įsitaisė patogiau ant sėdynės.
Žiūrėjau į slenkančius už mūsų lango Tenesio gamtovaiz-
džius. Priekyje dunksojo Dulsvieji kalnai, gaubiami blausios
ūkanos, dėl kurios ir gavo tokį pavadinimą. Iki pat horizonto
driekėsi miškais apaugę jų šlaitai – banguojantis žalias vande-
nynas, ryškus kontrastas krautuvėlėms ir užeigoms aplink mus.
Greitkelio pakraščius buvo nusėję paprasti, neskoningos išvaiz-
dos greitojo maisto restoranėliai, barai ir parduotuvės, dangų
virš jų raizgė elektros ir telegrafo laidai.
Atrodė, kad Londonas ir visa Jungtinė Karalystė labai toli.
Atvykau čia tikėdamasis atgauti primirštus įgūdžius ir atsikra-
tyti kai kurių širdį slegiančių dalykų. Žinojau, kad grįžus teks

20

Mirusiųjų šnabždesiai

daryti ganėtinai sunkių sprendimų. Laikina sutartis su vienu
Londono universitetu baigėsi man sveikstant; nors man buvo
pasiūlytas nuolatinis etatas, sulaukiau ir kito siūlymo – iš vie-
no geriausių Škotijos universitetų Teismo antropologijos ka-
tedros. Be to, mane nedrąsiai kalbino Teismo paieškų konsul-
tacinė grupė – tarpžinybinė agentūra, padedanti policijai rasti
lavonus. Visa tai glostė savimeilę ir turėjau džiaugtis, bet tiems
darbams man trūko entuziazmo. Maniau, kad padėtis pasikeis
grįžus čia, į JAV.

Kol kas nepasikeitė.
Atsidusau ir pats nepajutau, kaip nykščiu pasikasiau randą
ant delno.
– Gerai jautiesi? – žvilgtelėjęs į mano pusę paklausė Tomas.
Sugniaužiau randuotą delną į kumštį.
– Puikiai.
Daugiau jis apie tai neklausinėjo.
– Krepšyje ant užpakalinės sėdynės – sumuštiniai. Gal su-
valgykim juos, kol dar neatvažiavom. – Jis kreivai šyptelėjo. –
Tikiuosi, tau patinka pupelių ūgliai.
Artinantis prie kalnų vietovė tapo miškingesnė. Pravažiavome
pro Pidžen Fordžą – neskoningą kurortą su barais ir restoranais
šalikelėse. Viena užkandinė, pro kurią pravažiavome, buvo įreng-
ta kaip prerijų pakraščio trobos imitacija, net su plastikiniais rąs-
tais. Po kelių kilometrų pasiekėme Gatlinbergą, turistų pamėgtą
miestelį, – čia karnavalo atmosfera, palyginti su Pidžen Fordžu,
atrodė visai santūri. Jis išdygo pačioje kalnų papėdėje ir, nors jo
moteliai ir krautuvėlės žūtbūt stengėsi patraukti akį savo išvaizda,
jie negalėjo varžytis su natūralia už jų dunksančių kalnų didybe.
Tada mes atsidūrėme visai kitame pasaulyje. Iš abiejų pusių
mus suspaudė statūs, tankiais miškais apaugę šlaitai; jais vin-
giuojantis kelias skendėjo šešėlyje. Dulsvieji kalnai, Apalačų

21

Simon Beckett

grandinės atšaka, nusidriekusi tarp Tenesio ir Šiaurės Karolinos
valstijų, užima kiek daugiau nei dviejų tūkstančių kvadratinių
kilometrų plotą. Jie paskelbti nacionaliniu parku, tačiau žiūrint
pro automobilio langą man kilo mintis, kad gamtai nė motais
jai suteikta garbė. Čia plytėjo net iki šiol menkai žmogaus ran-
kos tepaliesti tyrai. Atvykėlis iš tokios tirštai gyvenamos salos
kaip Jungtinė Karalystė negalėjo nepasijusti niekingas vien dėl
jų dydžio.

Čia eismas nebuvo toks intensyvus. Po kelių savaičių trans-
porto čia gerokai padaugės, bet kol kas buvo pavasaris, tad kitų
automobilių beveik nesutikome. Nuvažiavus dar kelis kilomet-
rus, Tomas išsuko į žvyrkelį.

– Jau turėtų būti nelabai toli.
Jis pažiūrėjo į palydovinės navigacijos aparato ekraną prie-
taisų skydelyje ir pažvelgė į priekį.
– A – štai ir atvažiavom.
Prie siauro keliuko buvo rodyklė su užrašu Rąstiniai name-
liai Nr. 5–13. Tomas į jį pasuko; automatinė pavarų dėžė negar-
siai skundėsi važiuojant nuokalne. Tarp medžių pamačiau lėkš-
tus dideliais atstumais viena nuo kitos sustatytų trobelių stogus.
Priekyje abipus keliuko išvydau išrikiuotus policijos ir kitus –
neženklintus – automobilius. Nusprendžiau, kad šie – Tenesio
tyrimų biuro. Mums prisiartinus, uniformuotas policijos parei-
gūnas priėjo ir užtvėrė kelią, ranka liesdamas ant diržo kabantį
dėklą su pistoletu.
Tomas sustabdė automobilį ir nuleido langą, bet policinin-
kas neleido jam prasižioti.
– Pone, toliau važiuoti negalima. Jums teks apsisukti ir grįžti.
Jis kalbėjo ryškia pietietiška tartimi, o jo nepermaldaujamas,
nepripažįstantis kompromisų mandagumas irgi buvo savotiš-
kas ginklas. Tomas maloniai jam nusišypsojo.

22

Mirusiųjų šnabždesiai

– Viskas gerai. Ar galėtumėte pasakyti Danui Gardneriui,
kad atvažiavo Tomas Libermanas?

Uniformuotas pareigūnas paėjo kelis žingsnius į šalį ir pasi-
kalbėjo per savo radijo stotį. Tai, ką išgirdo, jį nuramino.

– Gerai. Pastatykit automobilį prie kitų.
Tomas taip ir padarė. Dar neseniai tik šiek tiek nervinau-
si, dabar man pasidarė ne juokais neramu. Mintyse sakiau sau,
kad šioks toks nerimas suprantamas – nors pasveikau, vis dar
nebuvau iki galo atsigavęs, be to, nesitikėjau dalyvauti tikrame
žmogžudystės tyrime. Vis dėlto žinojau, kad tai tik dingstys –
mano būsenos jomis nepaaiškinsi.
– Tu įsitikinęs, kad galiu čia būti? – paklausiau. – Nenoriu
kam nors užkliūti.
Rodės, Tomui tai mažiausiai rūpi.
– Nesijaudink. Jei kas paklaus, sakyk, kad tu su manim.
Išlipome iš automobilio. Ištrūkus iš miesto, laukinių gėlių ir
priemolio kvapų persisunkęs oras atrodė gaivus ir švarus. Pava-
karės saulė skverbėsi pro medžių šakas; jos nušviesti susirangę
žali pumpurai panėšėjo į didžiulius smaragdus. Taip aukštai ir
dar medžių paunksnėje buvo visai vėsu, todėl link mūsų besi-
artinančio vyro išvaizda atrodė dar keistesnė. Jis ryšėjo kakla-
raištį, bet švarką buvo užsimetęs ant rankos, o melsvi marški-
niai buvo išmarginti tamsių prakaito dėmių. Kai spaudė Tomui
ranką, pamačiau, kad jo veidas sukaitęs, išraudęs.
– Ačiū, kad atvažiavai. Maniau, gal dar atostogauji.
– Nebe. – Tomas su Mere grįžo iš Floridos savaitė prieš man
atskrendant. Jis man skundėsi dar niekada gyvenime taip nenuo-
bodžiavęs. – Danai, susipažink – daktaras Deividas Hanteris,
mūsų centro svečias. Sakiau jam, kad nematau kliūčių jam va-
žiuoti čia drauge.
Iš intonacijos galėjai pamanyti, kad jis to klausia.

23

Simon Beckett

Vyriškis pasisuko į mane. Nusprendžiau, kad jam netoli še-
šiasdešimties; vėjo nugairintą, rūpesčių išvargintą veidą vagojo
gilios raukšlės. Žylantys plaukai trumpai pakirpti, sklastymas
šone tiesutėlis, lyg liniuote užbrėžtas.

Jis ištiesė ranką. Manąją suspaudė tvirtai, tartum mesdamas
iššūkį. Sausa delno oda buvo sudiržusi.

– Inspektorius Danas Gardneris. Malonu susipažinti.
Spėjau, kad jo pareigos atitinka vyresniojo tyrėjo Jungtinėje
Karalystėje. Kaip dažnas tenesietis kalbėjo sniaukrodamas, bet
jo nerūpestinga laikysena buvo apgaulinga. Žvilgsnis skvarbus,
vertinantis. Susidaro nuomonę.
– Tai ką turit? – paklausė Tomas kišdamas ranką į automobi-
lio galą išsitraukti lagaminėlio.
– Leisk man.
Ištraukiau lagaminėlį pats. Nesvarbu, kad pilvas tik neseniai
užgijo – buvau geresnės formos nešioti lagaminėlį negu Tomas.
Šįsyk jis nesipriešino.
TTB agentas pasuko atgal taku link medžių.
– Lavonas nuomojamame namelyje. Valdytojas aptiko jį šįryt.
– Tikrai žmogžudystė?
– Be jokių abejonių.
Nieko daugiau jis nesakė. Tomas smalsiai į jį žvilgtelėjo, bet
nusprendė nekamantinėti.
– Koks nors asmens dokumentas yra?
– Radom vyrišką piniginę su kredito kortelėmis ir vairuotojo
pažymėjimu, bet negalim tvirtinti, kad jie aukos. Lavonas per
daug suiręs, tad iš nuotraukų jokios naudos.
– Ar numanote, kiek laiko jis ten? – negalvodamas paklau-
siau.
Gardneris susiraukė. Priminiau sau, kad aš čia tik kaip Tomo
pagalbininkas.

24

Mirusiųjų šnabždesiai

– Tikėjausi, kad jūs galėsite tai mums pasakyti, – atsakė TTB
pareigūnas, bet veikiau Tomui negu man. – Patologas anatomas
vis dar ten, bet jis mažai ką mums gali pasakyti.

– Kuris patologas anatomas – Skotas? – paklausė Tomas.
– Ne. Hiksas.
– A...
Tomo intonacija sakė daug ką, bet nieko malonaus. Tačiau
tuo metu man labiau rūpėjo tai, kad Tomas sunkiai ropščiasi
įkalnėn.
– Luktelkit, – pasakiau, padėjau jo lagaminėlį ir apsimečiau,
kad stipriau suveržiu bato raištelį.
Gardneris atrodė suirzęs, bet Tomas apsimesdamas valąs
akinius su palengvėjimu atsikvėpė. Jis pabrėžtinai įsispitrijo į
patamsėjusius nuo prakaito agento marškinius.
– Tikiuosi, nesupyksi, kad klausiu, Danai. Ar gerai jautiesi?
Atrodai... na, lyg truputį karščiuotum.
Gardneris nuleido akis į marškinius, lyg tik dabar pastebėjęs,
kokie jie sudrėkę.
– Tarkim, ten karštoka. Patys pamatysit.
Patraukėme toliau. Takas dabar ėjo lygia vietove. Medžiai
prasiskyrė, ir mums prieš akis atsivėrė nedidelė žole apaugusi
laukymė su žvyru grįstu, bet piktžolių užgožtu takučiu. Iš jo iš-
sišakojo kiti, visi vedantys į vos matomus tarp medžių namelius.
Tas, į kurį ėjome, buvo tolimajame proskynos pakraštyje, ato-
kiai nuo kitų. Mažas, apkaltas išblukusiomis nuo lietaus ir sau-
lės lentomis. Prieš duris takas buvo pertvertas skaisčiai geltona
juosta su užrašu POLICIJOS RIBA. NEPERŽENGTI! juodomis
didžiosiomis raidėmis. Kaip visada aplinkui plušo žmonės.
Tai buvo pirma mano pamatyta nusikaltimo vieta Jungtinė-
se Amerikos Valstijose. Daugeliu atžvilgių ji niekuo nesiskyrė
nuo man įprastų, bet tam tikri subtilūs skirtumai darė ją tartum

25

Simon Beckett

netikrovišką. Prie namelio stovėjo keletas TTB teismo medikų.
Išraudusiais, suprakaitavusiais veidais, jie godžiai gėrė iš butelių
vandenį. Gardneris nusivedė mus prie jaunos moters elegantiš-
ku dalykiniu kostiumėliu, besikalbančios su storuliu blizgančia
kaip poliruotas kiaušinis galva. Jis buvo plikutėlis – neturėjo net
antakių ir blakstienų, todėl panėšėjo ir į naujagimį, ir į roplį.

Kai prisiartinome, jis atsisuko ir pamačius Tomą jo lūpose
nušvito šypsena, tik toli gražu ne džiugi.

– Galvojau, kada gi tu pagaliau pasirodysi, Libermanai.
– Atvažiavau iškart po skambučio, Donaldai, – atsakė Tomas.
– Keista, kad tau jo reikėjo. Šitą dvoką gali užuosti net Noks-
vilyje.
Jis sukikeno nė kiek nesutrikęs, kad niekam kitam jo sąmo-
jis nepasirodė juokingas. Spėjau, kad jis Hiksas, Gardnerio mi-
nėtas patologas anatomas. Moteris, su kuria jis kalbėjosi, buvo
liekna, nedidelė, bet atletiška, panaši į gimnastę. Jos laikysena
buvo vos ne kariška – tą įspūdį dar labiau paryškino tamsiai
mėlynas švarkelis ir sijonas bei tamsūs trumpai kirpti plaukai.
Veido nebuvo pasidažiusi, bet to jai nė nereikėjo. Prie tos griež-
tos išorės netiko tik lūpos – pilnos, lenktos, išduodančios gei-
dulingumą, kurį visos kitos kūno dalys, rodės, iš paskutiniųjų
stengiasi paneigti.
Pilkos jos akys stabtelėjo ties manimi – šaltai vertindamos,
be jokios išraiškos. Baltymai šiek tiek įdegusio veido fone, ro-
dės, švyti sveikata.
Gardneris paskubomis visus pristatė.
– Tomai, čia Diana Džeikobsen. Ji ką tik pradėjo dirbti ope-
ratyvinių tyrimų dalinyje. Ji pirmą kartą dalyvauja tiriant žmog-
žudystę. Aš be galo išliaupsinau tave ir tavo centrą, taigi, žiūrėk,
neapvilk manęs.
Ji ištiesė ranką – Gardnerio mėginimas pašmaikštauti, matyt,

26

Mirusiųjų šnabždesiai

nepadarė jai įspūdžio. Tomas šiltai jai nusišypsojo, bet ji atsaky-
dama tik vos pastebimai šyptelėjo. Nesupratau, ar ji iš prigim-
ties tokia santūri, ar tik labai stengiasi elgtis kaip profesionalė.

Bežiūrėdamas į Tomą Hiksas irzliai patempė lūpas. Pajutęs,
kad žiūriu į jį, piktokai mostelėjo smakru į mano pusę.

– Kas čia?
Jis kalbėjo, tarsi manęs ten nebūtų.
– Aš – Deividas Hanteris, – prisistačiau, nors klausimas buvo
skirtas ne man. Nuojauta man sakė, kad paduoti ranką bepras-
miška.
– Deividas laikinai dirba su mumis centre. Jis maloniai suti-
ko man padėti, – paaiškino Tomas.
Jis perdėjo, sakydamas „dirba su mumis“, bet nesiruošiau su
juo kivirčytis dėl to nekalto melo.
– Jis britas? – šūktelėjo Hiksas, pastebėjęs mano akcentą.
Diana vėl įsmeigė į mane šaltą žvilgsnį, ir pajutau, kaip mano
skruostai ima degti.
– Jau įsileidi čia turistus, Gardneri?
Žinojau, kad savo buvimu galiu kai ką supykdyti – visai kaip
pašalietis kokiame Jungtinės Karalystės tyrime, bet jo nusista-
tymas vis tiek mane suerzino. Priminiau sau esąs Tomo svečias
ir užuot atšovęs prikandau liežuvį. Pats Gardneris neatrodė itin
patenkintas, kai įsiterpė Tomas.
– Daktaras Hanteris čia mano kvietimu. Jis – vienas geriau-
sių Jungtinės Karalystės teismo antropologų.
Hiksas prunkštelėjo, lyg negalėdamas tuo patikėti.
– Nori pasakyti, mums trūksta savų?
– Noriu pasakyti, kad vertinu jo kompetenciją, – taikiai atsa-
kė Tomas. – Jeigu čia jau baigėme, norėčiau imtis darbo.
– Prašom, – gūžtelėdamas pečiais perdėtai maloniai tarė
Hiksas. – Patikėk manimi: šitą mielai tau perleidžiu.

27

Simon Beckett

Jis išdidžiai nužingsniavo prie paliktų automobilių. Palikę du
TTB agentus lauke prie trobelės, mudu su Tomu pasukome prie
stalo, ant kurio gulėjo dėžės su vienkartiniais kombinezonais,
pirštinėmis, antbačiais ir kaukėmis. Palaukiau, kol niekas mūsų
negalėjo girdėti.

– Klausyk, Tomai, ko gero, šis sumanymas ne itin vykęs. Pa-
lauksiu automobilyje.

Jis nusišypsojo.
– Nekreipk dėmesio į Hiksą. Jis dirba Tenesio universiteto
Medicinos centro morge, tad mūsų keliai retkarčiais susiker-
ta. Jam labai nepatinka, kai tokiose situacijose turi nusileisti
mums. Iš dalies čia kaltas profesinis pavydas, bet daugiausia tai,
kad yra šūdžius.
Supratau, kad jis mėgina mane nuraminti, bet vis tiek jau-
čiausi nesmagiai. Nusikaltimų vietos man įprastas dalykas, bet
aiškiai jutau, kad šitoje man nedera būti.
– Nežinau...
– Nieko baisaus, Deividai. Tu padarysi man paslaugą. Tikrai.
Nusileidau, bet mano dvejonės neišsisklaidė. Žinojau, kad
turiu būti dėkingas Tomui: juk retas Britanijos ekspertas kada
nors yra gavęs progą dirbti Jungtinių Valstijų nusikaltimo vie-
toje. Tačiau kažkodėl nervinausi kaip niekada gyvenime. Nega-
lėjau dėl to kaltinti net Hikso priešiškumo – buvo tekę susidur-
ti su kur kas įnirtingesniu. Ne, kaltas buvau pats. Pastaraisiais
mėnesiais kažkuriuo metu, be kita ko, praradau ir pasitikėjimą
savimi.
Nagi, tvardykis! Juk negali apvilti Tomo.
Mums atplėšiant plastikinius maišus su kombinezonais, prie
stalo priėjo Gardneris.
– Gal geriau juos vilktis išsirengus iki trumpikių. Ten gana
karšta.

28

Mirusiųjų šnabždesiai

Tomas niekinamai prunkštelėjo.
– Nuo mokyklos laikų nesu išsirengęs žmonėms matant. Ne-
siruošiu vėl pradėti.
Gardneris pliaukštelėjo delnu per zyziantį prie veido vabzdį.
– Žiūrėkit, kad nepasigailėtumėt.
Nebuvau toks kuklus kaip Tomas, bet jo pavyzdžiu pasekiau.
Ir taip jaučiausi ne savo vietoje – dar betrūko, kad kitų akivaizdo-
je išsirengčiau iki trumpikių. Be to, buvo dar tik pavasaris, o saulė
jau buvo pradėjusi leistis. Argi trobelėje gali būti taip karšta?
Gardneris pasirausęs dėžėse surado indelį su mentolio te-
palu. Jis storu sluoksniu pasitepė panosę, paskui pasiūlė tepalą
Tomui.
– Prireiks.
– Ačiū, ne, – atsisakė Tomas. – Mano uoslė nebe tokia aštri
kaip anksčiau.
Gardneris nieko nesakydamas atkišo indelį man. Paprastai
aš irgi nesitepdavau. Kaip ir Tomui, yrančių kūnų kvapas man
buvo gerai pažįstamas, be to, praleidęs visą savaitę „ūkyje“, tikrai
prie jo pripratau. Vis dėlto indelį paėmiau ir pasitepiau pano-
sę kvapniu vazelinu. Akys akimirksniu apsiašarojo nuo gaižių
garų. Giliai įkvėpiau mėgindamas nuraminti įtemptus nervus.
Kas, po velnių, tau darosi?! Elgiesi, lyg čia tau būtų pirmas kartas.
Belaukiant, kol Tomas pasiruoš, nugarą man sušildė saulė.
Akinamai skaisti, jau pažemiui, iš lėto leisdamasi, ji užgriebė
medžių viršūnes. Kad ir kas čia nutiktų, iš ryto ji vėl patekės,
priminiau sau.
Tomas užsisegė kombinezono užtrauktuką ir žvaliai nusi-
šypsojo.
– Pažiūrėkim, ką turim.
Užsitraukėme lateksines pirštines ir užžėlusiu takučiu pasu-
kome į namelį.

29

Simon Becke (Saimonas Beketas; g.  m.) –
pasaulinio pripažinimo sulaukęs britų autorius:
jo detektyvai išversti į kalbas, parduota dau-
giau nei mln. knygų, jos gūruoja e Sunday
Times ir tarptautinių bestselerių sąrašuose.
Rašytojo karjerą S. Becke as pradėjo dar  m.,
kai dirbdamas žurnalistu apsilankė Tenesio
Lavonų ūkyje. Ši patirtis įkvėpė populiariausią jo knygų seriją apie
teismo mediką Deividą Hanterį, kurią pamėgo ir Lietuvos skai-
tytojai. „Mirusiųjų šnabždesiai“ – trečioji šios serijos knyga.

Iš tiesų Deividas Hanteris tenorėjo ramybės. Todėl kai buvęs
dėstytojas Tomas Libermanas jį pakvietė į JAV, Tenesio valstijoje
įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį, jis noriai išvyko, tikėdamasis atitrūk-
ti nuo kasdienių problemų ir daugiau laiko skirti profesiniam
tobulėjmui. Tačiau paaiškėja, kad kūnų irimą tiriančiame institute
jo laukia kankinanti užduotis: Libermanas prašo pagalbos tiriant
stipriai suirusį kūną. Ir čia prasideda problemos: mirties priežas-
tis neaiški, mirties laiko neįmanoma nustatyti, ant lavono odos
randami keisti pirštų atspaudai... Neįmanoma net identi kuoti
nužudytojo. Nei kūnas, nei nusikaltimo vieta neatrodo taip, kaip
turėtų. Tarsi tik to ir trūktų – atsiranda ir daugiau aukų. Liberma-
nas ir Hanteris ima suprasti, kad žudikas su jais žaidžia, siekdamas
tik jam vienam žinomo tikslo. Tačiau jie net neįtaria, kad patys
atsidūrė mirtiname pavojuje...
„Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų kupinas
detektyvas, nei įtaigumu, nei siužeto posūkiais nenusileidžiantis
„Mirties chemijai“ ir „Įrašyta kauluose“.

et net ne yva ir numesta oda išsaugo pėdsakus, b lojančius
apie tai, kokia ji buvo. et dabar ji ali daug ką papasakoti
ir slėpti ne vieną paslaptį. Aišku, jei moki ieškoti.

ISBN 978-609-466-686-5 Pirkite internetu
9 786094 666865
www.tytoalba.lt