ROMANAS Bookerio premijos laureatas Pamokos Ian McEwan Sunday Times ir New York Times bestseleris
VILNIUS 2024 ROMANAS Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė Ian McEwan Pamokos
Copyright © Ian McEwan 2022 © Tina Berning, viršelio iliustracija © Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024 © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-792-3 Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba Ian McEWAN LESSONS Jonathan Cape, London, 2022 Anne TYLER CLOCK DANCE Alfred A. Knopf, New York, 2018 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2018 by Anne Tyler © Rūta Tumėnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2019 © „Tyto alba“, 2019 ISBN 978-609-466-440-3 Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
11 1 Tai buvo ne sapnas, o nemigos prisiminimas. Ir vėl pianino pamoka – oranžinių plytelių grindys, vienas aukštas langas, naujas pianinas nuogame kambaryje arti medicinos punkto. Jam buvo vienuolika, jis mėgino skambinti tai, ką kiti gal pažintų kaip Bacho pirmąjį preliudą iš „Gerai temperuoto klavyro“ pirmosios knygos, supaprastintą versiją, bet jis viso to nežinojo. Nesvarstė, ar kūrinys garsus, ar niekam nežinomas. Jis neturėjo nei kada, nei kur. Neįsivaizdavo, kad žmogus būtų varginęsis jį parašyti. Muzika tiesiog radosi čia, mokykloje, arba tamsoje, kaip pušynas žiemą, skirta jam vienam, asmeninis ledinio sielvarto labirintas. Jis niekada jo neišleis. Mokytoja sėdėjo arti ant ilgos taburetės. Apskritaveidė, tiesi, pasikvepinusi, griežta. Jos grožį slėpė manieros. Mokytoja niekada nesiraukydavo ir nesišypsodavo. Kai kurie berniukai šnekėdavo, kad ji pamišėlė, bet jis tuo abejojo. Jis suklydo toje pačioje vietoje kur visada, ir ji pasilenkė arčiau parodyti. Jos ranka ant peties buvo tvirta ir šilta, o plaštakos lakuotais nagais atsidūrė tiesiai virš jo skreito. Jis pajuto, kaip visą dėmesį traukia siaubingas tvinkčiojimas. − Paklausyk. Toks lengvutis raibuliuojantis garsas. Bet kai mokytoja užgrojo, nieko lengvo ir raibuliuojančio jis negirdėjo. Jusles užplūdo jos kvepalai ir jį apkurtino. Tai buvo apvalus kibus aromatas, lyg kietas daiktas, upės nugludintas akmuo, užgulęs jo mintis. Po trejų metų jis sužinojo, kad tai rožių vanduo.
12 − Pamėgink dar kartą. Mokytoja kalbėjo įspėjamu tonu. Ji buvo muzikali, o jis ne. Žinojo, kad jos mintys klajoja kitur, kad pats yra toks nereikšmingas, jog kelia jai nuobodulį – dar vienas rašaluotas internato berniūkštis. Jo pirštai be jokios klausos spaudė klavišus. Klaidos vietą pamatė puslapyje dar jos nepasiekęs, ji ištiko dar prieš nuskambėdama, artinosi prie jo, išskėtusi rankas tarsi motina, pasirengusi paimti glėbin, visada ta pati klaida, puolanti jį apkabinti ir žadanti bučkį. Taip ir nutiko. Nykštys jo neklauso. Jie kartu išklausė, kaip nevykusios gaidos šnypšdamos nutyla. − Atsiprašau, − sukuždėjo jis panosėje. Ji išreiškė nepasitenkinimą, stipriai iškvėpdama pro nosį, tokį išvirkščią šniurkščiojimą jau buvo girdėjęs. Jos pirštai įlindo tarp jo šlaunų, ties pačiu pilkų šortų padurku, ir skaudžiai įžnybo. Vakare atsiras mažytė mėlynė. Vėsi jos ranka nuslinko po šortais, kur prie odos lietėsi kelnių guma. Jis pašoko nuo taburetės ir išraudęs atsistojo. − Sėsk. Grok nuo pradžių! Griežtas jos balsas ištrynė tai, kas ką tik įvyko. Viskas dingo, ir jis jau pats abejojo savo prisiminimu. Sudvejojo ir vėl šitaip akinamai susidūręs su suaugusiųjų papročiais. Jie tau niekada nepasakys, ką žino. Slepia nuo tavęs tavo neišmanymo ribas. Dėl to, kas nutiko, kad ir kas tai būtų, tikriausiai kaltas pats, o nepaklusti prieštarauja jo prigimčiai. Todėl jis atsisėdo, pakėlė akis prie niūraus smuiko raktų stulpo, nusidriekusio per puslapį, ir vėl pradėjo, dar netvirčiau negu pirma. Niekas čia neraibuliuos, tik ne šitame pušyne. Nespėjęs nė apsidairyti, vėl ėmė artintis prie tos pačios klaidos vietos. Tragedija neišvengiama, o šitai supratus ji pasitvirtino ir debilas jo nykštys nuslydo žemyn, nors turėjo nejudėti.
13 Jis nustojo groti. Užsitęsęs disonansas nuskambėjo tarsi garsiai ištartas jo vardas. Mokytoja krumpliu ir nykščiu suėmė jo smakrą ir atgręžė veidą į save. Kvepėjo net jos iškvepiamas oras. Neatitraukdama nuo jo akių, nuo pianino dangčio pasiėmė dvylikos colių liniuotę. Jis norėjo išsisukti nuo smūgio, bet sliuogdamas nuo taburetės nepastebėjo, ką ji daro. Pataikė į kelį kraštu, ne plokštuma, skaudžiai. Jis žengė atatupstas. − Nesiožiuok ir sėskis. Koja degte degė, bet jis nesusigriebė už jos, bent kol kas. Paskutinįsyk pažvelgė į ją, į jos grožį, perlinėmis sagomis tvirtai užsagstytą palaidinę aukštu kaklu, įstrižai pasklidusias audinio raukšles ties krūtimis žemiau tvirto, teisuoliško žvilgsnio. Bėgo nuo jos mėnesių kolonada, kol jam buvo trylika ir stojo vėlyva naktis. Ji tiek laiko vaidenosi jo sapnuose prieš įmingant. Bet šįsyk buvo kas kita, jausmas tiesiog pašėlęs, pilvą smelkė šaltis, kiek suprato, tai žmonės vadina ekstaze. Visa buvo nauja – ir gera, ir bloga – ir visa buvo jo. Dar niekas niekada taip nejaudino kaip riba, už kurios nebėra kelio atgal. Per vėlu, nebegrįši, koks skirtumas? Priblokštas jis pirmą kartą baigė į saują. Kai atsitokėjo, atsisėdo tamsoje, išlipo iš lovos, nuėjo į bendrabučio tualetus, „kemsynus“, patyrinėti blyškaus varvalo saujoje, vaiko delne. Čia prisiminimai virto sapnais. Jis vis artinosi, artinosi per žvilgančią visatą, kol nuo kalno viršūnės išvydo vandenyno tolius, kaip storulis Cortésas eilėraštyje, kurį visa klasė, palikta po pamokų, turėjo perrašyti dvidešimt penkis kartus. Visa jūra besirangančių padarėlių, smulkesnių už buožgalvius, milijonų milijonai, susispaudę iki pat horizonto linkio. Dar arčiau jis aptiko ir nusekė paskui vieną individą, plaukiantį per minią savo keliu, besistumdantį su broliais lygiuose rausvuose tuneliuose, lenkiantį kitus, kurie pavargę atsilieka. Paga-
14 liau vienas prilekia diską, spindintį lyg saulė, lėtai besisukantį laikrodžio rodyklės kryptimi, ramų ir pilną pažinimo, abejingai laukiantį. Jei ne jis, būtų kas nors kitas. Kai įsiskverbė pro storas kraujo raudonio užuolaidas, iš tolo pasigirdo ūksmas, o tada plykstelėjo raudantis kūdikio veidas. Jis buvo suaugęs vyras, save laikąs poetu, kamuojamas pagirių, penkias dienas nesiskutęs, kyląs iš miego seklumos, dabar svirduliuojantis iš miegamojo į zirziančio kūdikio kambarį, keliantis jį iš lovelės ir glaudžiantis prie savęs. Tada atsidūrė apačioje, o vaikas miegojo jam prie krūtinės, apgaubtas apklotėliu. Supamasis krėslas, ant žemo staliuko šalia – knyga apie neramumus pasaulyje, kurią nusipirko, iš anksto žinodamas, kad niekada neskaitys. Neramumų ir pačiam pakanka. Atsigręžė į stiklo duris ir pro ūkanotą šlapią aušrą pažvelgė į siaurą Londono sodelį, vienišą nuogą obelaitę. Kairėje gulėjo apverstas žalias karutis, nepaliestas nuo kažkokios pamirštos vasaros dienos. Artėliau – apskritas metalinis staliukas, kurį jis vis ruošiasi nudažyti. Šaltas vėlyvas pavasaris nuslėpė, kad medis negyvas ir šiemet lapai nebeišsprogs. Per karštą trijų savaičių sausrą, prasidėjusią liepą, jis būtų galėjęs jį išgelbėti, nors laistyti žarnomis buvo uždrausta. Bet neturėjo kada, nes tampė pilnus kibirus per visą sodą. Merkėsi akys, jis atsilošė, ir vėl ne užmigęs, bet paniręs į prisiminimus. Štai preliudas, kaip dera jį skambinti. Tai buvo jau labai seniai, jam vėl vienuolika, su trisdešimčia kitų eina seno skardinio barako link. Berniukai per maži, kad suprastų, kaip jiems negera, per šalta net kalbėtis. Visuotinis vangumas judino juos vienu ritmu tarsi kordebaletą tylomis žemyn stačiu žolėtu šlaitu, kol išsirikiavo lauke, migloje, ir klusniai laukė pamokos pradžios. Viduje, tiesiai per vidurį, degė kokso krosnelė, ir sušilę jie ėmė siautėti. Tai buvo įmanoma tik čia, ne kitur, nes lo-
15 tynų kalbos mokytojas, žemas geraširdis škotas, nesugebėjo suvaldyti klasės. Ant lentos mokytojo ranka: Exspectata dies aderat. Žemiau nerangia berniuko rašysena: Atėjo ilgai laukta diena. Tame pačiame barake, kaip jiems kalė, kadaise rimtesniais laikais vyrai ruošėsi karui jūrose, mokėsi minavimo matematikos. Toks buvo jų pasirengimas. O dabar čia stambus berniūkštis, pagarsėjęs skriaudikas, atstypčiojo prieš klasę ir vypsodamas satyriškai atkišo pasturgalį, kad švelnusis škotas visai neskaudžiai iškarštų jam kailį sportbačiu. Skriaudikui visi plojo, nes niekas kitas to neišdrįstų. Stiprėjant triukšmui ir chaosui, per stalus ėmė skraidyti kažin kas baltas, prisiminė jis, buvo pirmadienis, ir tikrai – ir vėl – atėjo ilgai ir su siaubu laukta diena. Ant riešo – storas tėvo dovanotas laikrodis. „Nepamesk jo.“ Po trisdešimt dviejų minučių bus pianino pamoka. Jis stengėsi negalvoti apie mokytoją, nes nepagrojo. Pušyne per daug tamsu ir baisu, kad galėtų prieiti vietą, kur aklai nusmunka nykštys. Jei prisimindavo motiną, net silpna darėsi. Ji buvo toli ir negalėjo padėti, todėl ir ją nustūmė šalin. Niekas negalėjo sulaikyti pirmadienio, kad neateitų. Praėjusios savaitės mėlynė jau blėsta, ir kas čia tokio, prisiminti pianino mokytojos kvapą? Tai juk ne tas pats, kas jį užuosti. Greičiau bespalvis atvaizdas ar vieta, ar vietos jausmas, ar kažkas tarp jų. Anapus siaubo buvo kitas elementas, jaudulys, kurį taip pat reikia nuvyti šalin. Rolandui Beinsui, miego stokos iškamuotam žmogui supamajame krėsle, bundantis miestas tebuvo tolimas šnaresys, kas minutę vis stiprėjantis. Piko valanda. Išstumti iš sapnų, iš lovų, žmonės šniokščia gatvėmis tarsi vėjas. O jis čia neturi ką daugiau veikti, tik būti lova savo sūnui. Ties krūtine pajuto kūdikio pulsą, beveik dvigubai tankesnį negu savo. Jų pulsai tai susiderindavo, tai vėl išsiderindavo, ir kada nors ateis diena, kai liks išsiderinę. Jie daugiau niekada nebus tokie artimi.
16 Jis vis prasčiau sūnų pažins, paskui dar prasčiau. Kiti Lorensą pažins geriau negu jis, žinos, kur jis, ką veikia ir kalba, kaip suartėja su draugu, paskui – su mylimąja. Kartais verkia, vienas. Iš tėvo – retsykiais aplanko, nuoširdžiai apkabina, šnekteli apie darbą, šeimą, šiek tiek apie politiką, o tada – sudie. O kol kas viską apie jį žino, kur jis yra kiekvieną minutę, bet kurioje vietoje. Jis – kūdikio lova ir dievas. Ilgas atsisveikinimas gali būti tėvystės esmė, o iš čia jos neįmanoma suvokti. Praslinko daug metų nuo tada, kai jis atsisveikino su vienuolikamečiu berniuku su ovalia žyme vidinėje šlaunies pusėje. Tą vakarą, užgesinus šviesas, kemsynuose nusismaukęs pižamą, pasilenkė ir apžiūrėjo ją iš arčiau. Liko jos nykščio ir smiliaus įspaudas, jos parašas, tos akimirkos žymė, reiškianti, kad visa yra tiesa. Savotiška fotografija. Perbraukus pirštu ties pakraštėliu, kur blyški oda nusidažė žalsvai ir mėlynai, neskaudėjo. Jis stipriai spustelėjo ties pačiu viduriu, kur buvo beveik juoda. Neskaudėjo. ••• Po to, kai dingo žmona, kai atvyko policija, užanstpaudavo namą, jis kelias savaites vis stengdavosi perprasti, kas apniko tą naktį, kai staiga liko vienas. Nuovargis ir stresas jam priešinosi, ieškant kilmės, pirmųjų principų, begalinės praeities. Būtų dar blogiau, jei būtų žinojęs, kas laukia – daugybė apsilankymų nudrengtoje kontoroje, amžinai laukiant su šimtu kitų ant plastikinių suolų, pritvirtintų prie grindų, kol bus paskelbtas jo numerėlis, daugybė pokalbių, vis dėstant ir dėstant savo reikalą, kol skreite muistosi ir čiauška Lorensas H. Beinsas. Pagaliau išlošė šiokią tokią valdišką paramą, vienišo tėvo išmoką, našlio pašalpą, nors ji nebuvo mirusi. Kai Lorensui sueis vieni, jam atsiras vieta darželyje, kol tėvas sės į
17 kėdę – kokiame nors skambučių centre ar panašiai. Paslaugaus klausymosi profesorius. Visiškai suprantama. Kodėl kiti turi triūsti, kad jį išlaikytų, nors pats visą popietę tingiai sau guldo sestinas? Jokio prieštaravimo. Tokia išeitis, toks susitarimas, kurį jis priėmė – ir kurio negalėjo pakęsti. Tai, kas nutiko seniai mažame kambarėlyje prie ligonių palatos, buvo tokia pat nelaimė, kaip ir dabartiniai jo vargai, bet jis nepasidavė nei tada, nei dabar, išoriškai atrodė beveik gerai. Tai, kas gali jį sunaikinti, kyla iš vidaus – jausmas, kad yra neteisus. Jei anuomet taip pasijutęs vaikiškai klydo, kam gi dabar pasiduoti kaltės jausmui? Kaltinti reikia ją, ne save. Jos atvirukus ir raštelį išmoko mintinai. Pagal žanro reikalavimus, tokie rašteliai paliekami ant virtuvės stalo. O ji savąjį paliko ant pagalvės, kaip kartų šokoladinį saldainį viešbutyje. „Neieškok manęs. Man viskas gerai. Tu nekaltas. Myliu tave, bet taip bus geriau. Gyvenu ne savo gyvenimą. Prašau, atleisk man.“ Ant lovos, jos pusėje, gulėjo namų raktai. Kokia gi čia meilė? Ar gimdyti kūdikį – ne savo gyvenimas? Paprastai, gerokai išgėręs, jis su pasibjaurėjimu įsitverdavo paskutinio sakinio, kurio ji neužbaigė. „Prašau, atleisk man, – turėjo parašyti ji, – kaip aš atleidau sau.“ Pasprukusios savigaila prieš karčią paliktojo savivoką. Su kiekvienu skočo gurkšniu ji diržo. Vėl mojo neregimas pirštas. Jis vis labiau jos nekentė, o kiekviena mintis buvo pasikartojimas, variacija jos savimeilės padiktuoto apleidimo tema. Po valandos teismo medicinos apmąstymų jis suprato, kad lūžio taškas jau netoli, lemiamas vakaro protinio darbo posūkis. Jau beveik, įsipilk dar. Mintys sklendė lėčiau, o tada staiga be jokios priežasties sustojo, kaip traukinys eilėraštyje, kurį jų klasė turėjo išmokti mintinai, kitaip laukė bausmė. Karšta diena Glosteršyro stotelėje, tyla, joje kažkas kosteli. Tada viskas vėl jį užplūs, skaidri įžvalga, aiški ir skardi tarsi paukščio giesmė čia
18 pat. Pagaliau jis buvo girtas ir laisvas vėl ją mylėti ir trokšti, kad sugrįžtų. Jos atsainus serafimo grožis, trapios rankos smulkiais kauliukais, balse vos girdima vaikystė Vokietijoje, mažumėlę kimus, lyg ką tik garsiai šaukus. Bet ji niekada nešaukdavo. Mylėjo jį, todėl ir kaltas turi būti jis, o ji tokia miela, kad raštelyje parašė, jog ne. Jis nežinojo, kurią savo ydą apkaltinti, todėl tikriausiai teks visą. Kauštelėjęs ir susigraužęs, apniktas saldaus liūdesio debesies, jis mąsliai lips laiptais aukštyn, pažiūrės, kaip kūdikis, užmigs, kartais ir su visais drabužiais, skersai lovos, tada atsibus iš troškulio paryčiais, pailsės ir budrus, įniršęs ir perdžiūvęs, tamsoje vardins savo dorybes bei nuoskaudas. Jis uždirbo beveik tiek pat kiek ir ji, Lorenso priežiūra dalijosi pusiau, taip pat ir naktimis, buvo ištikimas, mylėjo ją, niekada nemėgino vaizduoti genialaus poeto, gyvenančio pagal ypatingas taisykles. Tad galbūt buvo kvailys, menkysta, ir todėl ji paliko, galbūt dėl tikro vyro. Ne, ne, jis geras, yra geras ir nekenčia jos. Taip bus geriau. Jis apsuko ratą – ir vėl. Dabar miego jau nesulauks, telieka gulėti aukštielninkam, užsimerkus, klausytis Lorenso, o šiaip skęsti prisiminimuose, troškimuose, pramanuose, net padoriose eilutėse, kurių užrašyti neturi valios, vieną valandą, kitą, tada trečią iki aušros. Netrukus ir vėl mintyse kartos policijos viešnagę, ant jo krentančius įtarimus, nuodingą debesį, nuo kurio sandarino namą, ir tai, ar reikia visą darbą nudirbti iš naujo. Vieną naktį šis beprasmis procesas jį sugrąžino į pianino pamoką. Į aidintį kambarį, į kurį pakliuvo ir kuriame buvo priverstas žiūrėti. Lotynų ir prancūzų pamokose mokėsi laikus. Jie visada buvo, būtasis, esamasis, būsimasis, o jis nepastebėjo, kaip kalba dalija laiką. Dabar sužinojo. Pianino mokytoja vartojo esamąjį tęstinį laiką, nurodydama į artimą ateitį. − Sėdi tiesiai, smakras pakeltas. Alkūnes laikai stačiu kam-
19 pu. Pirštai pasirengę, truputį sulenkti, o riešų neįtempi. Žiūri tiesiai į lapą. Jis taip pat žinojo, kas yra statūs kampai. Laikai, kampai, kaip rašyti „tęstinis“. Tai buvo tikrovės elementai, kurių išmokti tėvas jį išsiuntė už dviejų tūkstančių mylių nuo motinos. Tai buvo suaugusiųjų reikalai, milijonai reikalų, kurie po vieną pasidarys jo. Kai atėjo iš lotynų pamokos, uždusęs ir laiku, pianino mokytoja ėmė kamantinėti, kiek repetavo per savaitę. Jis pamelavo. Tada ji vėl atsisėdo arti. Apgaubė jį savo kvepalais. Praeitą savaitę ant kojos palikta žymė išbluko, ir jau pats nebuvo tikras, kad gerai prisimena, kas nutiko. Bet jei mokytoja vėl pamėgins jį žaloti, nesustodamas lėks iš klasės. Buvo savotiška jėga, jaudulio murmesys krūtinėje, prieš ją apsimetinėti, kad per savaitę repetavo tris valandas. O iš tikrųjų – nulį, net ne tris minutes. Niekada anksčiau nebuvo melavęs moteriai. Kad išsisuktų nuo bausmės, dumdavo akis tėvui, kurio bijojo, bet motinai visada sakydavo tiesą. Mokytoja tyliai atsikrenkštė, tai rodė, kad ji patikėjo. O gal ir ne. Ji sukuždėjo: − Gerai. Pirmyn. Viduryje atversta stovėjo didelė plona lengvų pjesių knyga pradedantiesiems. Jis tik dabar pastebėjo tris sagteles ties linkiu, kuriomis knyga buvo įrišta. Jų groti nereikia – nuo tokios kvailos minties jis kone šyptelėjo. Griežta statmena smuiko rakto kilpa, boso raktas, susirangęs tarsi triušio gemalas biologijos vadovėlyje, juodos gaidos, skaidrios baltos, kurias reikia išlaikyti ilgiau, šitas murzinas atvartas užlankstytais kampais, ypatinga vien jam skirta bausmė. Dabar visa tai neatrodė nei pažįstama, nei kaip nors nedraugiškai. Kai pradėjo, pirmoji gaida nuskambėjo dvigubai garsiau negu antroji. Atsargiai perėjo prie trečios ir ketvirtos, įgavo
20 tempo. Iš pradžių tai buvo atsargumas, o paskui ėmė atrodyti tarsi slapukavimas. Nerepetavęs išsilaisvino. Pakluso gaidoms, kairė ranka sekė paskui dešinę, nepaisydama pieštuku užrašytų pirštų skaičiukų. Nieko nereikėjo prisiminti, tik tinkama tvarka spaudyti klavišus. Staiga priartėjo sudėtinga vieta, bet kairys nykštys pamiršo nusileisti, o tada jau buvo per vėlu, prašoko ją, sklandžiai nuskardeno lygiu paviršiumi virš miško, kur šviesa ir erdvė švaresnė, ir akimirką net pasirodė, kad pro užtikrintą garsų seką net girdėti melodijos užuomina, suskliausta tarsi pokštas. Sekdamas nurodymais, dviem, galbūt trimis, kas sekundę sutelkęs visą dėmesį, jis užsimiršo ir net pamiršo ją. Ištirpo laikas ir erdvė. Ištirpo pianinas kartu su pačia būtimi. Kai pasiekė pabaigą, abiem rankom sugrojęs lengvą atvirą akordą, pasijuto tarsi busdamas po nakties miego. Bet rankų neatitraukė, kaip liepė sveikoji pauzė puslapyje. Akordas suskambėjo ir tilo nuogame kambarėlyje. Jis neatitraukė rankų, pajutęs mokytojos delną ant galvos, ir net tada, kai ji stipriai spustelėjo, atgręždama jo veidą į save. Iš jos išraiškos niekaip negalėjo suprasti, kas bus toliau. Mokytoja tyliai pratarė: − Tu… Tada jis pakėlė rankas nuo klavišų. − Tu mažas… Painiu judesiu ji nuleido ir pakreipė galvą taip, kad jos veidas palinko prie jo plačiu lanku ir šis baigėsi bučiniu, jos lūpos tiesiai ant jo, švelniu ištęstu bučiniu. Jis nei priešinosi, nei pasidavė. Bučinys nutiko, o jis leido jam nutikti ir nieko nepajuto. Tik vėliau, kai vienumoje vis iš naujo išgyveno, atkūrė tą akimirką, bent kiek nutuokė, kokia ji svarbi. O tuo metu jos lūpos prilietė jo, o jis it atbukęs laukė, kol akimirka baigsis. Tada staiga kažkas sutrukdė, ir viskas nutrūko. Aukšta-
21 me lange šmėstelėjo pro šalį slenkantis šešėlis ar judesys. Ji atsitraukė ir atsigręžė pažiūrėti, jis taip pat. Abu jį pastebėjo ar pajuto tuo pat metu, akies krašteliu. Ar tai buvo veidas, nepritariantis veidas ir petys? Bet lango kvadratėlyje buvo matyti tik apdriskęs debesėlis ir blyškaus žiemiško mėlio skutai. Jis žinojo, kad iš lauko langas per aukštai pasiekti net ir aukščiausiam suaugėliui. Tai buvo paukštis, tikriausiai karvelis iš karvelidės senųjų arklidžių pastate. Bet mokytoja ir mokinys kaltai atšlijo, ir nors jis nelabai susigaudė, suprato, kad nuo šiol juodu sieja paslaptis. Tuščias langas įžūliai priminė žmonių pasaulį anapus. Jis taip pat suprato, kaip nemandagu būtų pakelti ranką prie lūpų ir nusišluostyti dilgčiojančią džiūvančią drėgmę. Mokytoja vėl atsigręžė į jį ir prašneko tvirtu raminamu balsu, rodančiu, kad landus pasaulis jos netrikdo. Kalbėdama žvelgė giliai jam į akis, šįsyk maloniai, būsimuoju laiku, kurį pavartojo tam, kad dabartis atrodytų protu suvokiama. Tokia ji ir pasidarė. Bet to jis niekada iš jos neišgirdo. − Rolandai, po dviejų savaičių bus laisvas pusdienis. Jis išpuola penktadienį. Įdėmiai paklausyk. Tu dviračiu atvažiuosi pas mane į kaimą. Į Ervartoną. Atvažiuojant iš Holbruko, namas už aludės, dešinėje, žalios durys. Atvažiuosi pietų. Supratai? Jis linktelėjo, nors nieko nesuprato. Kad reikia važiuoti per visą pusiasalį siaurais takais ir ūkių takeliais iki pat jos kaimo papietauti, nors galima pavalgyti ir mokykloje, jį glumino. Viskas glumino. Bet kartu, nepaisant painiavos, o gal kaip tik dėl jos norėjosi pabūti vienam ir išjausti bei apmąstyti bučinį. − Atsiųsiu atviruką, kad nepamirštum. Nuo šiol pamokas tau ves ponas Kleris. Ne aš. Pasakysiu jam, kad darai puikią pažangą. Taigi, jaunuoli, pagrosime mažorinių ir minorinių gamų su dviem diezais.
22 ••• Lengviau klausti ne kodėl, o kur. Kur ji iškeliavo? Kol pranešė policijai apie Alisos raštelį ir dingimą, praėjo keturios valandos. Draugams atrodė, kad net dvi būtų buvusios per ilgai. Skambink tuoj pat! Jis spyriojosi, delsė. Ne tik buvo mieliau manyti, kad ji bet kurią minutę gali grįžti. Nesinorėjo, kad svetimi skaitytų raštelį ar oficialiai patvirtintų, kad ji dingo. Jo nuostabai, policininkas užėjo kitą dieną po skambučio. Buvo vietinis konsteblis ir, regis, skubėjo. Užsirašė kelias detales, dirstelėjo į Alisos raštelį ir pažadėjo vėliau susisiekti. Visą savaitę nieko nevyko, o per tą laiką atėjo keturi jos atvirukai. Tyrėjas užsuko iš anksto nepranešęs ankstyvą rytą, atvažiavo mažute patrulių mašina, pasistatė ją neleistinoje vietoje prie namo. Smarkiai lijo, bet jis tarsi nepastebėjo, kaip batais pripurvino koridoriaus grindis. Detektyvas inspektorius Daglas Braunas nukarusiais skruostais priminė draugišką didelį rudaakį šunį. Susikūprinęs sėdėjo prie virtuvės stalo priešais Rolandą. Prie milžiniškų detektyvo rankų, kurių krumpliai buvo apžėlę susivėlusiais tamsiais plaukais, gulėjo užrašų knygutė, atvirukai ir pagalvės raštelis. Su storu paltu, kurio nenusivilko, atrodė dar stambesnis ir dar panašesnis į šunį. Abu vyrai buvo apsupti nešvarių lėkščių ir puodelių, pašto šlamšto, sąskaitų, beveik tuščio kūdikio buteliuko, išmozotų Lorenso pusryčių likučių ir seilinuko. Vienas Rolando draugas šį laikotarpį praminė snarglių metais. Berniukas sėdėjo aukštoje kėdėje, kaip reta tylus, išpūtęs akis žvelgė į dičkį vyrą ir plačius jo pečius. Braunas per visą susitikimą nė neparodė pastebėjęs kūdikį. Rolandas mažumėlę įsižeidė už sūnų. Nesvarbu. Švelnios rudos pareigūno akys buvo nukreiptos tik į tėvą, ir Rolandui teko atsakinėti į įprastus klausimus. Santuokoje problemų nebuvo, – šitai pasakė garsiau, negu norė-
23 jo. Iš bendros sąskaitos pinigų nepaimta. Mokykloje, kur Alisa dirbo, vis dar atostogos, todėl ten niekas nežino, kad ji išvyko. Ji pasiėmė mažą juodą lagaminą. Vilkėjo žaliu paltu. Štai nuotraukos, jos gimimo data, tėvų pavardės ir adresas Vokietijoje. Ji galėjo užsidėti beretę. Detektyvą sudomino naujausias atvirukas, iš Miuncheno. Rolandas nemanė, kad ten ji ką nors pažįsta. Berlyne – taip, ir Hanoveryje, ir Hamburge. Ji – liuteroniškos šiaurės dukra. Kai Braunas kilstelėjo antakį, Rolandas paaiškino, kad Miunchenas pietuose. Galbūt reikėjo paaiškinti, kas tas Lutheris. Bet detektyvas pažvelgė į užrašų knygutę ir paklausė dar kai ko. Ne, atsakė Rolandas, anksčiau nepasitaikė nieko panašaus. Ne, jos paso kopijos neturi. Ne, pastaruoju metu neatrodė nusiminusi. Jos tėvai gyvena prie Nynburgo, mažo miestelio taip pat šiaurės Vokietijoje. Kai paskambino jiems kitu klausimu, pasidarė aišku, kad ten ji nenuvyko. Jiems nieko nepasakojo. Jos motina, amžinai kuo nors nepatenkinta, būtų ėmusi siautėti, išgirdusi tokią naujieną apie vienturtę. Paliko. Kaip drįso! Motina ir dukra nuolat vaidydavosi. Vis dėlto reikės pasakyti ir uošviams, ir jo paties tėvams. Pirmieji trys Alisos atvirukai iš Doverio, Paryžiaus, o tada Strasbūro atėjo po keturių dienų. Ketvirtasis, iš Miuncheno, – dar po dviejų. Po to – nieko. Detektyvas inspektorius Braunas vėl apžiūrėjo atvirukus. Visi vienodi. „Viskas gerai. Nesijaudink. Pabučiuok nuo manęs Larį. Xx Alisa.“ Toks vienodumas atrodė pamišėliškas arba žiaurus, taip pat ir parašas be meilės. Pagalbos prašymas arba įžeidimas. Tas pats mėlynas rašiklis, be datų, neįskaitomi pašto antspaudai, išskyrus Doverį, vienodi miesto tiltų per Seną, Reiną ir Izarą vaizdai. Galingos upės. Ji keliauja į rytus, vis toliau nuo namų. Išvakarėse, jau snausdamas, Rolandas įsivaizdavo ją kaip Millais paskendusią Ofeliją, plūduriuojančią lygiame
24 švariame Izaro vandenyje pro Puplinger Au, kur ant žolės šalimais tarsi į krantą išmesti ruoniai drybso nuogaliai; aukštielninką, galva pirmyn, plaukiančią pasroviui, nematomą ir tylią per Miuncheną, pro Angliškąjį sodą iki santakos su Dunojumi, paskui nepastebėtą – per Vieną, Budapeštą ir Belgradą, per dešimt tautų ir jų žvėrišką istoriją, palei Romos imperijos sieną, į Juodosios jūros baltą dangų ir bekraštes deltos pelkes, kur jiedu kadaise mylėjosi Letėjoje, seno malūno užuovėjoje, o prie Isakčos matė triukšmingą būrį pelikanų. Vos prieš dvejus metus. Purpuriniai garniai, rudieji ibiai, pilkoji žąsis. Ligi tol paukščiai jam niekada nerūpėjo. Tą vakarą prieš miegą jis nuplaukė su ja į laukinės laimės vietą, ištakas. Pastaruoju metu tekdavo labai stengtis, kad ilgiau išliktų dabartyje. Praeitis dažnai vesdavo nuo prisiminimų prie neramių fantazijų. Jis manė, kad tai dėl nuovargio, pagirių, sumaišties. Daglas Braunas pasilenkė prie knygutės ir paguodė: − Kai mano žmonai atsibodo, ji išspyrė mane lauk. Rolandas norėjo atsakyti, bet įsiterpė sukrykštęs Lorensas. Pareikalavo būti pastebėtas. Rolandas atsistojo, atsegė sūnų kėdutėje ir pasisodino ant kelių. Naujas kampas, akis į akį su nepažįstamu milžinu kūdikį vėl užtildė. Jis įnirtingai žvelgė, išsižiojęs ir seilėdamasis. Niekas negali žinoti, kas dedasi septynių mėnesių kūdikio galvoje. Prigesusi tuštuma, pilkas žiemos dangus, kurio fone įspūdžiai – garsai, vaizdai, prisilietimai – tarsi fejerverkai sproginėja ryškiaspalviais lankais ir kūgiais, tuoj pat pamirštami, vietoj jų tuoj pat kyla kiti, irgi pamirštami. Arba gilus tvenkinys, į kurį visa krenta ir pranyksta, bet lieka, negrąžinamai guli tamsūs pavidalai vandens gelmėse, jų traukos jėga tebeveikia net po aštuoniasdešimties metų, mirties pataluose, paskutinėse išpažintyse, galutiniuose prarastos meilės šūksniuose. Kai Alisa išėjo, jis stebėjo, ar sūnus parodys sielvarto arba
25 žalos ženklų, ir aptikdavo jų kiekviename žingsnyje. Kūdikis tikriausiai ilgisi motinos, bet kaip, jei ne atmintyje? Kartais Lorensas per ilgai tylėdavo. Priblokštas, atbukęs, vos po kelių valandų žemutinėse pasąmonės srityse jau formuojasi randinis audinys, jei tik esama tokios vietos ar proceso? Vakar kūdikis per garsiai klykė. Įsiutęs dėl to, ko negali gauti, net jei pamiršo, kas tai yra. Ne krūtis. Motina spyrėsi nuo pat pradžių jį maitinti iš buteliuko. Iš anksto planavo, piktomis akimirkomis galvojo Rolandas. Detektyvas inspektorius baigė rašytis į knygutę. − Juk suprantate, jeigu rasime Alisą, be jos leidimo negalėsime jums pranešti, kur yra. − Galėsite pranešti, ar ji gyva. Jis linktelėjo ir trumpai susimąstė. − Paprastai, kai dingusi žmona būna negyva, jos žudikas būna vyras. − Tuomet tikėkimės, kad ji gyva. Braunas išsitiesė ir mažumėlę atsilošė ant kėdės, vaizduodamas nustebusį. Pirmą kartą šyptelėjo. Atrodė draugiškas. − Dažnai būna šitaip. Va taip. Jis ją patvarko, atsikrato kūno, tarkim, Naujajame miške, nuošalioj vietoj, negiliam kape, praneša, kad ji dingo, o tada kas? − Kas? − Tada ir prasideda. Staiga jis supranta, kokia miela ji buvo. Jie vienas kitą mylėjo. Jis ilgisi ir pats patiki savo pasaka. Ji pabėgo. Arba ją patvarkė psichopatas. Ašaroja, sielojasi, tada įtūžta. Jis ne žudikas, nemeluoja, bent dabar jam taip atrodo. Jos nebėra, o jis rimtai tai pajunta. Ir visiems aplinkui viskas atrodo tikra. Atrodo nuoširdu. Tokias sunku perkąsti. Lorenso galva prigludo prie tėvo krūtinės, vaikas užsnūdo. Rolandas dar nenorėjo, kad detektyvas išeitų. Kai išeis, bus laikas kuopti virtuvę. Tvarkyti miegamuosius, skalbti, iš-
26 šluostyti pritryptą koridorių. Sudaryti pirkinių sąrašą. O jis tik norėjo miego. Pasakė: − Aš vis dar tam etape, kai jos ilgiuosi. − Dar anksti, sere. Tada abu tyliai nusijuokė. Lyg tai būtų pramoga, o jie – seni draugai. Rolandas palankiai žiūrėjo į suglebusį veidą, jo švelnią nutįsusią begalinio nusidėvėjimo išraišką. Gerbė netikėtą detektyvo užgaidą atvirauti. Patylėjęs Rolandas paklausė: − Kodėl žmona išspyrė jus lauk? − Per daug dirbau, per daug gėriau, kasdien iki vėlumos. Pamiršau ją, pamiršau vaikus, trys šaunūs berniukai, turėjau kitą moteriškę, apie kurią kažkas jai papasakojo. − Tai ir gerai, kad jūsų nusikratė. − Ir aš taip maniau. Buvau betampąs tokiu tipu su dvejais namais. Kartais apie tokius išgirsti. Senoji nežino apie naująją, naujoji pavydi senajai, o tu lakstai nuo vienos prie kitos su įkaitintu žarstekliu geroj vietoj. − O dabar likote su naująja. Braunas garsiai sušnarpštė pro nosį, nusigręžė ir pasikasė sprandą. Įdomus statinys tasai savadarbis pragaras. Per gyvenimą niekas neišsisuka bent vieno tokio nepasistatęs. O kartais visas gyvenimas vien iš tokių ir susideda. Tautologija, kad paties prisidaryti vargai – charakterio išraiška. Bet Rolandas dažnai apie tai galvodavo. Pasigamini kankinimų aparatą ir ropštiesi vidun. Tobulai tinka, gali rinktis įvairiausią skausmą: nuo tam tikrų darbų ar pomėgio išgerti, kvaišintis, nuo nusikaltimų išvien su polinkiu įkliūti. Dar vienas pasirinkimas – griežta religija. Visa politinė sistema gali pasirinkti sau keliamus nepatogumus – kadaise jis lankėsi Rytų Berlyne. Santuoka, aparatas dviem, siūlo karališko dydžio galimybes,
27 visokiausias folie à deux variacijas. Pavyzdžių žino visi, o Rolando statinys patvarus. Viską jam išdėstė gera draugė Dafnė vieną vakarą, seniai prieš tai, kai išėjo Alisa, kai jis prisipažino jau kelis mėnesius jautęsis prastai. − Tau puikiai sekasi vakarinėse paskaitose, Rolandai. Kiek dalykų! Bet ką tik pamėgindavai, visada norėdavai būti geriausias pasaulyje. Pianinas, tenisas, žurnalistika, o dabar – poezija. Ir čia tik tiek, kiek aš žinau. Vos supranti, kad nesi geriausias, viską meti ir nekenti savęs. Taip pat ir dėl santykių. Nori per daug, tada sprunki. Arba ji negali ištverti tavo tobulumo siekių ir tave išspiria. Detektyvui tylint, Rolandas paklausė kitaip: − Tai naujosios moteriškės norit ar senosios, kaip iš tikrųjų? Lorensas per miegus tyliai kakojo. Užsmirdo ne taip jau ir baisiai. Vienas iš brandaus amžiaus atradimų – kaip greitai įpranti pakęsti šūdus to, kurį myli. Tokia visuotinė taisyklė. Braunas rimtai susimąstė apie klausimą. Jo išsiblaškęs žvilgsnis klaidžiojo po patalpą. Nužvelgė suverstas knygų lentynas, žurnalų stirtas, sulūžusį aitvarą ant spintelės. Dabar, pasirėmęs alkūnėmis į stalą, nunarinęs galvą, abiem rankomis trindamasis sprandą, detektyvas žvelgė į pušies raštą. Pagaliau išsitiesė. − Iš tikrųjų noriu jūsų rašysenos pavyzdžio. Bet kokio. Tiks ir pirkinių sąrašas. Rolandas pajuto, kaip sukyla ir atslūgsta šleikštulio bangelė. − Manot, žinutes parašiau aš? Negerai nevalgyti pusryčių po sunkios nakties. Nė sviestinio skrebučio su medum, kad neužpultų hipoglikemija. Per Lorensą nebuvo kada. Tada dėl rankų virpulio kava išėjo trigubai stipresnė. − Bus gerai ir raštelis pienininkui.
28 Iš palto kišenės Braunas išsitraukė odinę dėžutę su virvele. Niurzgėdamas ir nekantriai dūsaudamas, iš nutrinto dėklo išlupo fotoaparatą, o tam teko atsukti sidabrinį varžtelį, per smulkų storiems jo pirštams. Tai buvo sena „Leica“, 35 milimetrų, sidabrinė ir juoda, subraižytu korpusu. Nenuleisdamas akių nuo Rolando, jis papūtęs lūpas šyptelėjo ir nuėmė objektyvo dangtelį. Atsistojo. Pedantiškai dėmesingai sudėliojo keturis atvirukus ir raštelį į eilę. Kai visus nutraukė, iš abiejų pusių, o fotoaparatą įsidėjo atgal į kišenę, pasakė: − Šita nauja juostelė tiesiog pasakiška. Bet kur išeina. Domitės? − Kadaise net labai. − Rolandas kandžiai pridūrė: − Vaikystėje. Braunas iš kitos palto kišenės išsitraukė pluoštą plastiko. Atvirukus po vieną paėmė už kampučių ir sukišo į perregimas įmautes, paskui užklijavo. Į penktąją įdėjo raštelį nuo pagalvės. „Tu nekaltas.“ Atsisėdo, sudėjo viską į krūvelę ir sulygino stambiais delnais. − Jei nieko prieš, pasiimsiu juos. Rolandui taip daužėsi širdis, kad net pažvalėjo. − Aš prieš. − Pirštų atspaudai. Labai svarbu. Atgausit juos. − Žmonės kalba, kad policijos nuovadose daiktai pasimeta. Braunas nusišypsojo. − Apžiūrėkim namą. Taigi, mums reikia jūsų rašysenos, kokio nors jos drabužio, ko nors, ant ko būtų tik jos pirštų atspaudai ir, hm, ko ten dar? Jos rašysenos pavyzdžio. − Jį jau turit. − Istorinio. Rolandas atsistojo, pasiėmęs Lorensą į glėbį. − Galbūt suklydau, kviesdamas jus asmeniniu reikalu.
29 Detektyvas jau pirmas lipo laiptais. − Gal ir taip. Kai pasiekė ankštą laiptų aikštelę, Rolandas tarė: − Pirma turiu perrengti kūdikį. − Palauksiu čia. Bet kai po penkių minučių grįžo su Lorensu ant klubo, Brauną rado savo miegamajame, jų miegamajame, šiurkščiai sumenkintame jo stambaus stoto, stovintį prie lango ir rašomojo stalelio, prie kurio Rolandas dirbdavo. Kaip ir anksčiau, kūdikis spoksojo išpūtęs akis. Aplink rašomąją mašinėlę, nešiojamą „Olivetti“, mėtėsi užrašų knygutė ir trys atspausdinti neseniai sukurti eilėraščiai. Prastai apšviestame miegamajame su langu į šiaurę detektyvas lapą laikė, pakreiptą į šviesą. − Atleiskit. Tai asmeniška. Siaubas, koks jūs landus. − Gražus pavadinimas, − Braunas be išraiškos perskaitė. − „Glamis nužudė miegą“. Glamis. Koks gražus mergaitės vardas. Velsietiškas. Jis padėjo lapą ir siauru tarpu tarp lovūgalio ir sienos atėjo prie Rolando ir Lorenso. − Žodžiai ne mano, o vardas škotiškas. − Tai prastai miegate? Rolandas nusprendė nesivelti. Miegamojo baldus Alisa buvo nudažiusi blyškiai žaliai, o ąžuolo lapų ir gilių raštą išvedžiojusi mėlynai. Jis atidarė Braunui stalčių. Jos megztiniai buvo dailiai sulankstyti ir sudėti trimis eilėmis. Įvairūs kvapai sumišę pasklido tarsi sodri istorija. Akimirka, kai jie susipažino, susipynė su paskutiniu pokalbiu. Rolandas to neištvėrė, jos kvepalų ir staigaus artumo, atšlijo tarsi nuo stiprios šviesos. Braunas sunkiai pasilenkė ir paėmė artimiausią. Juodo kašmyro. Nusisukęs įsikišo į plastikinį maišelį. − O mano rašysena? − Jau turiu, − Braunas atsitiesė ir pasiplekšnojo per palto
30 kišenėje pūpsantį fotoaparatą. − Jūsų užrašų knygutė buvo atversta. − Be mano leidimo. − Čia jos pusė? − Detektyvas žvelgė į lovos galvūgalį. Rolandas iš pykčio neįstengė atsakyti. Ant jos staliuko prie lovos gulėjo raudonas plaukų segtukas sukąstais plastiko dantukais, padėtas ant knygos minkštu viršeliu, kurią Braunas paėmė už kraštų. Nabokovo „Pninas“. Jis atsargiai kilstelėjo viršelį ir pažvelgė. − Jos užrašai? − Taip. − Skaitėt? Rolandas linktelėjo. − Šitą egzempliorių? − Ne. − Gerai. Galėtume iškviesti specialistus, bet šiuo metu kažin ar verta. Rolandas jau daugmaž susitvardė ir stengėsi kalbėti atsainiai: − Maniau, kad pirštų atspaudai – praeinantis reikalas. Ateitis – genai. − Madingi paistalai. Prie mano gyvos galvos to nesulauksim. Ar jūsų. − Tikrai? − Ar bet kieno. − Detektyvas pasuko į laiptų aikštelę. − Supraskit. Genas – ne daiktas. Tai idėja. Idėja apie informaciją. O pirštų atspaudas – apčiuopiamas, pėdsakas. Abu vyrai ir kūdikis nusileido laiptais. Apačioje Braunas atsigręžė. Po pažasčia laikė perregimą maišelį su Alisos megztiniu. − Į nusikaltimo vietą mes vykstame ne ieškoti abstrakčių idėjų. Ieškome tikrų daiktų pėdsakų.
31 Juos vėl pertraukė Lorensas. Švystelėjęs ranka, kūdikis visa gerkle užbliovė, pradėdamas nuo sprogstamojo priebalsio b ar p ir beprasmiškai rodydamas šlapiu pirštu į sieną. Rolandas paprastai manydavo, kad tas garsas – treniruotė prieš viso gyvenimo šnekas. Liežuvis turi sustiprėti, kad ištartų viską, ką tik kada nors pasakys. Braunas nuėjo koridoriumi. Sekdamas iš paskos, Rolandas nusijuokė ir pratarė: − Tikiuosi, nenorite pasakyti, kad čia – nusikaltimo vieta. Detektyvas atidarė laukujes duris, išėjo pro jas ir atsigręžė. Jam už nugaros, kreivai pastatyta ant šaligatvio stovėjo jo mašinikė, kūdikiškai žydra „Morris Minor“. Žema ryto saulė išryškino liūdnai nukarusias vyro veido raukšles. Dabar įtikinamai pamokslauti pasidarė sunkiau. − Turėjau seržantą, kuris sakydavo, kad kur tik žmonės, ten ir nusikaltimo vieta. − Skamba kaip visiška nesąmonė. Bet Braunas jau buvo nusigręžęs ir, regis, neišgirdo. Tėvas ir sūnus nulydėjo jį akimis per trumpą žolės lopinėlį iki aplūžusių neužsidarančių sodo vartelių. Pasiekęs šaligatvį, detektyvas dar pusę minutės gunktelėjęs rausėsi kišenėse raktų. Pagaliau surado ir atsirakino dureles. Tada vienu judesiu, mitriai kryptelėjęs stambiu kūnu, atbulas susirangė į mašinikę ir užtrenkė dureles. ••• Taigi, galėjo prasidėti Rolando diena, vėsi 1986 metų pavasario diena, ir tai jį slėgė. Ruoša, beprasmybė su nauju elementu, nešvariu netvarkos jausmu, kad jis – įtariamasis. Jei tikrai toks yra. Beveik kaip kaltė. Poelgis, žmonos nužudymas, priskreto prie jo kaip ant Lorenso veido prilipę pusryčiai. Vargše-
32 lis. Jiedu kartu stebėjo, kaip detektyvas bando įsilieti į eismo srautą. Prie kiemo vartelių augo liauna atžalėlė, pririšta prie bambuko lazdos. Tai buvo robinija. Medelyno konsultantas sakė, kad ji puikiai prigis išmetamuosiuose dūmuose. Rolandui nuo šio slenksčio viskas atrodė atsitiktinai primesta, tarsi būtų iš pamirštos vietos nuleistas į šias aplinkybes, į gyvenimą, paliktą kažkieno kito, kuriame nieko nepasirinko pats. Namas, kurio jis nenorėjo ir neišgalėjo įpirkti. Vaikas glėbyje, kurio nesitikėjo ir kurio mylėti jam nereikėjo. Atsitiktinės mašinos, per lėtai slenkančios pro vartelius, kurie dabar buvo jo ir kurių niekada nesutaisys. Nupiepėlė robinija, kurios niekada nebūtų sugalvojęs nusipirkti, išblėsęs sodinimo entuziazmas. Iš patirties žinojo, kad vienintelis būdas išsivaduoti iš tokios disociacinės būsenos yra atlikti paprastą užduotį. Nueis į virtuvę nušluostyti sūnui veiduko ir tai padarys švelniai. Bet kai koja užspyrė laukujes duris, atėjo kita mintis. Dabar, galvoje likus tik jai vienai, užlipo su Lorensu laiptais į miegamąjį, prie savo stalo pasižiūrėti atverstos užrašų knygutės. Paskutinio įrašo neprisiminė. Devyni eilėraščiai, per penkiolika mėnesių išspausdinti literatūros žurnaluose, – užrašų knygutė buvo jo rimties ženklas. Nedidelė, blyškiomis pilkomis linijomis, tamsiai mėlynais kietais viršeliais ir žalia nugarėle. Jie neleido jai virsti dienoraščiu, kuriame smulkiai aprašinėtų kūdikio raidą ar savo paties nuotaikų svyravimus, ar priverstinius apmąstymus apie viešus įvykius. Per daug nuvalkiota. Jo medžiaga aukštesnės kokybės. Sekti miglotais nuostabios idėjos pėdsakais, nes jie galbūt sėkmingai nuves į susiaurėjimą, į ugningą tašką, staigų grynos šviesos pliūpsnį, kuris nutvieks pirmąją eilutę, saugančią visų, turinčių eiti po jos, paslaptį. Taip jau buvo nutikę, tačiau to trokšti, ilgėtis, kad vėl nutiktų, nieko nereiškia. Būtina iliuzija, kad jam pasiekiamas geriausias eilėraštis, kuris kada nors bus parašytas.
33 Blaivi galva nepadėjo. Niekas nepadėjo. Teko sėdėti ir laukti. Kartais jis pasiduodavo ir užpildydavo dienoraščio puslapį silpnais savo apmąstymais ar kitų rašytojų ištraukomis. To tai jau visai netroško. Perrašė Montaigne’io pastraipą apie laimę. Laimė jo nedomino. Prieš tai – ištrauką iš Elizabeth Bishop laiško. Apsimesti užsiėmusiu padėjo, bet savęs neapgausi. Seamusas Heaney’is yra pasakęs, kad rašytojo pareiga – atsisėsti prie rašomojo stalo. Kai tik dieną kūdikis užmigdavo, Rolandas atsisėsdavo ir laukdavo, o dažnai taip pat užmigdavo, padėjęs galvą ant stalo. Knygutė buvo atversta taip, kaip ją paliko Braunas, į dešinę nuo rašomosios mašinėlės. Kad nufotografuotų, jos liesti neprireikė. Pro langą krito vėsi tolydi šviesa. Eilutės buvo kairiojo atvarto puslapio viršuje: perkeisti paauglystės metai, nauja gyvenimo kryptis. Prisiminimas, žala, laikas. Aiškiai eilėraštis. Kai paėmė knygutę, kūdikis ją griebė. Rolandas patraukė, kad vaikas nepasiektų, o anas nepatenkintas suknerkė. Už mašinėlės dulkes rinko fives žaidimo kamuoliukas. Jis niekada juo nežaidė, bet kamuoliuką kasdien gniaužydavo, stiprindamas sužeistą riešą. Nuėjo į vonios kambarį nušluostyti kūdikiui veiduko ir nuplauti kamuoliuko. Galės sau Lorensas suleisti dantenas. Pavyko. Jie abu sugulė ant lovos aukštielninki, greta vienas kito. Mažulytis berniukas, vos trečdalio tėvo ūgio, čiulpė ir kramtė. Eilutės buvo ne tokios, kaip Rolandas prisiminė, nes skaitė policininko akimis. Tai jų nepagerino. Kai atėjo galas, ji man nesipriešino. Žinojo, ką padarė. Kai virš viso pasaulio tvyrojo žmogžudystė. Ji gulėjo palaidota, bet nemigo naktį iššoka iš tamsos. Sėdi prie pat ant pianino kėdės. Kvepalai, palaidinė, raudoni nagai. Kaip niekad ryški, tarsi su kapo žemėmis plaukuose. Ak, tos gamos! Siaubinga pamėklė. Niekaip nenusikratau. Taip ne laiku, kai reikia ramybės. Ji privalo likti mirusi.
ISBN 978-609-466-792-3 9 786094 667923 IAN McEWAN (Ijanas Makjuenas, g. 1948) – žymus anglų rašytojas, kurio vardą The Times įtraukė į 50 geriausių šiuolaikinių britų prozininkų sąrašą. Lietuvių kalba jau išleisti 8 autoriaus romanai, tarp jų – Bookerio premija apdovanotas „Amsterdamas“, įspūdingos ekranizacijos sulaukęs, Nacionalinį knygų kritikų apdovanojimą pelnęs „Atpirkimas“, literatūros premijomis įvertinti romanai „Šeštadienis“, „Česilo pakrantėje“, „Vaiko gerovė“. Romanas „Pamokos“ – naujausias I. McEwano kūrinys, sužadinęs didžiulį kritikų ir skaitytojų dėmesį tarptautiniu mastu. Kol pasaulis vertina Antrojo pasaulinio karo padarinius, vienuolikmetis Rolandas Beinsas susiduria su asmeninio gyvenimo iššūkiais. Išsiųstam į berniukų internatą, jam tenka susitaikyti su namų ilgesiu, nauja griežta rutina ir netikėtu panelės Kornel, reiklios pianino mokytojos, dėmesiu. Painus jųdviejų ryšys, metams bėgant, išsirutulios į vieną ryškiausių ir skaudžiausių Rolando gyvenimo romanų... Kadaise puoselėjęs viltis tapti garsiu muzikantu ir poetu, suaugęs Rolandas dienas leidžia skambindamas pianinu viešbučio restorane ir rašinėdamas eiles savo dienoraščio puslapiuose. Mėginimai kurti šeiminį gyvenimą baigiasi nesėkme – netikėtai paliktas žmonos, jis nejučia ima gręžtis į praeitį, iš kurios žvelgia berniukas su mėlyne vidinėje šlaunies pusėje. Paliktas sūnus, sutrikęs įsimylėjėlis, įskaudintas sutuoktinis ir mylintis tėvas. Septynis dešimtmečius aprėpianti Rolando Beinso gyvenimo drama globalių istorinių lūžių kontekste kelia klausimą, kas yra žmogaus likimas – gyvenimo pamokų ar veikiau nuo mūsų nepriklausančių atsitiktinumų seka. „McEwanui pavyksta sukurti neįtikėtiną intrigą iš paprasto žmogaus gyvenimo.“ – USA Today „Taip pat galingai perteikta ir jaunystės aistra, ir senatvės nuoskaudos.“ – Financial Times Pagaliau durys atsivėrė, rankos dilbis su apyranke pamojo jam užeiti. Ankšta patalpa buvo užlieta panelės Kornel kvapo. Ji sėdėjo ant dvivietės taburetės nugara į fortepijoną, o jis stovėjo priešais, jos nužiūrinėjamas. © Diogenes Verlag