Gideon Defoe „Išnykusių šalių žemėlapis“

Šmaikštu,
informatyvu,

netikėta

Gideon
Defoe
išnykusiu
šaliu

žemelapis



Gideon Defoe
išnykusiu
šaliu
žemelapis

1

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS
2



Gideon Defoe
išnykusiu
šaliu
žemelapis

Neįtikėtinos istorijos apie šalis,
kurių neberasime

šiandienos žemėlapiuose

Iš anglų kalbos vertė
Dominykas Norkūnas

V ILNIU3 S 2021

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Gideon DEFOE
An Atlas of Extinct Countries
4th Estate, An imprint of
HarperCollins Publishers,
London, 2020

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas:
parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Originally published in the English language by HarperCollins Publishers Ltd. under the title An
Atlas of Extinct Countries
Text © Gideon Defoe 2020
Artwork © Joy Gosney 2020
Translation © 2021 Tyto alba, translated under license from HarperCollins Publishers Ltd
Gideon Defoe asserts the moral right to be identified as the author of this work.
© Dominykas Norkūnas, vertimas į lietuvių kalbą, 2021
©„Tyto alba“, 2021
ISBN 978-609-466-545-5

4



Turinys

Įžanginis žodis............................................................................11

AVANTIŪRISTAI IR
EKSCENTRIKAI

Saravako karalystė.....................................................................16
Bavarijos karalystė.....................................................................22
Atgaivos salos.............................................................................28
Korsikos karalystė......................................................................32
Muskogo valstybė......................................................................38
Sonoros respublika....................................................................43
Araukanijos ir Patagonijos karalystė..................................... 48
Visuotinės gerovės dangaus karalystė....................................52
Rapa Nujis (Velykų sala)...........................................................57
Trinidado kunigaikštystė..........................................................62
Itališkoji Karnaro regentystė...................................................67
Sedango karalystė......................................................................72

7

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

NESUSIPRATIMAI IR PSEUDOVALSTYBĖS

Kospajos respublika..................................................................78
Naujoji Kaledonija.....................................................................83
Elbos kunigaikštystė..................................................................88
Fransvilis..................................................................................... 92
Vemeranos respublika..............................................................97
Kareivių ir Naisaro Tvirtovės Statytojų
Tarybų Respublika...................................................................101
Neutralusis Moresnė...............................................................105
Perlojos respublika..................................................................110
Kilombo Palmaresas ..............................................................115
Butelio kakliuko laisvoji valstybė..........................................119
Tanžero tarptautinė zona.......................................................123
Otavos miesto ligoninės
gimdymo skyrius.....................................................................128

MELAI IR PRADINGUSIOS
KARALYSTĖS

Gusto respublika......................................................................134
Pojajis.........................................................................................138
Didžioji Raf End Redžio respublika.....................................143
Libertalija..................................................................................147
Sikimo karalystė.......................................................................152
Aksumo karalystė....................................................................157
Dahomėjos karalystė...............................................................162

8



Venecijos respublika...............................................................167
Silos aukso karalystė...............................................................172
Chorezmo imperija.................................................................177

MARIONETĖS IR POLITINIAI
PASTUMDĖLIAI

Formozos respublika...............................................................184
Vakarų Floridos respublika....................................................189
Mandžukas................................................................................193
Rio Grandės respublika..........................................................198
Merilando respublika..............................................................202
Teksaso respublika..................................................................207
Kongo laisvoji valstybė...........................................................212
Rusia (Karpatų Ukrainos valstybė).......................................217
Tuvos liaudies respublika.......................................................221
Italijos socialinė respublika...................................................225
Vokietijos Demokratinė Respublika....................................230
Boputatsvana............................................................................235
Krymo respublika....................................................................240
Jugoslavija..................................................................................245

Vėliavos......................................................................................251
Himnai.......................................................................................255

Bibliografija .............................................................................259

9



ĮŽANGINIS ŽODIS

Būdami pernelyg dosnūs, jie pražuvo
darydami tai, ką labiausiai mėgo, –
eksportuodami alavą

Šalys išnyksta. Kartais jas kas nors pražudo. Kar-
tais jos žlunga per atsitiktinumą. O kai kurios būna
pernelyg absurdiškos, kad iš viso galėtų egzistuoti.
Gana dažnai jų baigtį lydi masinio smurto prover-
žiai. O kitos pradingsta nė nepastebėtos. Dar viena
dažna žūties priežastis – jos arba vis labiau „gobšė-
jo“, arba „pasirodė Napoleonas“. O retsykiais tiesiog
surengiamas referendumas, kurio metu nubalsuoja-
ma už tų valstybių panaikinimą.

Ši knyga – tai nekrologas valstybėms, kurios pradingo iš že-
mėlapių. Rašant nekrologą, mirusiuosius dera minėti geruo-
ju, privengiant gėdingų biografijos detalių. Vis dėlto knygai
apie pražuvusias valstybes toks uždavinys neįveikiamas, ka-
dangi gėdingų pasakojimo detalių nutylėti neįmanoma – jų
pernelyg apstu. Šių vargšių velionių gyvenimai byloja apie
begales avantiūristų, rasistų, avantiūristiškų rasistų, sukčių,

11

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

pamišėlių ir žmonių, kurie bandė išvengti mokesčių; taip
pat  – apie šiurkščias klaidas, įvairiausius melus, paikiau-
sius kėslus ir daugybę kitų dalykų, kuriuos būtume linkę
nurašyti paprasčiausiai kvailybei. Todėl  – ką jau kalbėti
apie tai, kad perdėta pagarba tautinėms valstybėms, matyt,
ir yra daugiau ar mažiau visų pasaulio problemų šaltinis, –
šios knygos autorius toli gražu nesiskubina kartu su visais
atiduoti pagarbą vėliavai, nors kai kurios iš tų vėliavų atro-
do išties neblogai.

Jeigu ruošiatės dalyvauti istorijos viktorinoje ir ieškote
knygos, kurioje laikomasi konkretaus valstybės apibrėžimo,
turiu jus nuvilti.* Visada galima parašyti be galo sausą apy-
braižą apie visus tuos nevykusius bandymus įvardyti, kas yra
„valstybė“, taigi, jeigu mėgstate be galo sausas apybraižas,
tokių pasaulyje tikrai nestinga. Nė viena jų nepateikia jokio
aiškaus atsakymo. Biologijoje esama termino „rūšių pro-
blema“. Šios problemos esmė yra būtent tai, kad, nepaisant
metų metus trunkančių ginčų, niekas iki šiol taip ir nežino,
kokiais kriterijais derėtų vadovautis apibrėžiant „rūšį“. Vals-
tybės šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria. Mes nuolatos keičia-
me valstybės apibrėžimą, priklausomai nuo to, ar kalbame
apie Jungtines Tautas, žaidžiame futbolą, dalyvaujame „Eu-
rovizijoje“ ar perkame sūrį. Visiška netvarka.

Taigi, o dabar sutarkime dėl keleto taisyklių: aš vengiau
pernelyg gilintis į praeitį, kadangi traktuoti senovės valsty-

* Deja, tenka nuvilti jus ir dar kartą, nes dauguma šių istorijų – tai pasakojimai
apie elegantiškus baltuosius vyrus, kas tėra neišvengiama išdava laikmečio, kai
tik elegantiški baltieji vyrai jautėsi turį teisę įkurti savo valstybes.

12

Įžanginis žodis

bes kaip „tautines“ būtų kiek beprasmiška, juk pati tautinės
valstybės idėja atsirado vos prieš kelis šimtmečius. Visai ne-
skyriau dėmesio imperijoms ir kolonijoms. Praleidau kraš-
tus, kurių pavadinimai pasikeitė, tačiau kontūrai žemėlapyje
liko tokie patys. Ir vis dėlto aš bemat sulaužiau šias taisykles
įtraukdamas pasakojimus apie Silą, Aksumą, Naująją Kale-
doniją ir Kongo laisvąją valstybę. Prašyčiau savo piktus at-
siliepimus siųsti Ričardui Osmanui (Richard Osman) arba
Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui. Arba tiesiog ap-
simeskime, kad ši knyga parašyta laikantis „herodotiškosios
tradicijos“, kas tėra įmantrus būdas pasakyti, jog susitelkti į
pasakojimą kur kas svarbiau, nei įklimpti į nesibaigiančių iš-
lygų liūną (tiesa, įspėjimai nėra blogas dalykas, o skaitytojui
išties derėtų įtariai žiūrėti į bet kurį tekstą, siekiantį kokios
nors vietos istoriją apibendrinti 500 žodžių).

Jeigu išnykusios šalys vis dėlto atrodo nereikšmingas da-
lykas, verta prisiminti, kad – lygiai kaip ir „Marvelo“ franši-
zės pinigų medis – valstybės nebūtinai žlunga visam laikui.
Žmonės per gyvenimą nuolatos persigalvoja, prie kiek ir ko-
kių individų norėtų save priskirti, taigi mes patys be pers-
tojo mainomės iš mažyčių taškelių į didžiules imperijas ir
atvirkščiai; nėra jokio reikalo manyti, kad šis procesas kada
nors liausis. Vos per dešimtmetį kuris nors iš šių geografinių
zombių gali išsiropšti iš kapo ir vėl įsirioglinti į žemėlapį.

Vietoj gėlių paprašysiu atsiųsti tvirtos valiutos. ŠLOVĖ
NEUTRALIAJAM MORESNĖ.

13

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Pastaba dėl žemėlapių: šiuose žemėlapiuose naudojama
what3words geokodinė sistema. Užuot pateikus ilgumą ir
platumą, užtenka nurodyti tris atsitiktine tvarka parinktus
žodžius, norint tiksliai nustatyti bet kurią vietą visame pa-
saulyje trijų kvadratinių metrų tikslumu. Vienas šios siste-
mos privalumų yra tas, jog kur kas lengviau įsiminti trejetą
žodžių negu ištisą skaičių virtinę.
Daugiau informacijos rasite what3words.com

14

Avantiūristai ir ekscentrikai

AVANTIŪRISTAI
IR

EKSCENTRIKAI

15

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Saravako karalystė

1841–1946

Gyventojų skaičius: nuo 8 000 (1841) iki 600 000 (1946)
Sostinė: Kučingas
Kalba: anglų, ibanų, melananų, bidajų, Saravako

malaiziečių, kinų
Valiuta: Saravako doleris
Žūties priežastis: parduota britams
Šiandien: Malaizijos dalis
///compound.melons.orchestra*

Dar būdamas mokinukas Džeimsas Brukas (James
Brooke) pareiškė ketinąs išplaukti į plačiąsias jūras.
Deja, jis tenusigavo iki savo senelės sodo Raigeite.
Nuotykių troškimas, polinkis viską kiek dramati-
zuoti ir kur įmanoma kelti sumaištį lydės jį visą li-
kusį gyvenimą.

* Žr. internetinėje svetainėje what3words.com

16

Avantiūristai ir ekscentrikai

SARAVAKO
K A R A LYST Ė

PIETŲ JŪRA
KINIJOS

KUČINGAS

BORNEO

17

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Ne ką mažiau pasiryžęs apkeliauti pasaulį, paauglystėje jis
stojo į kariuomenę, tačiau jo šlovinga karžygio karjera baigė-
si vos prasidėjusi. Kai priešakinėse gretose veržėsi pasitikti
priešo, jį bemat pašovė (tikėtina, kad į plautį arba – į kur kas
blogesnę vietą).*

Iškentęs skausmingą gijimą, Brukas pamėgino darsyk. Jis
matė, kad jo pasakiškai turtingas tėvas yra lengvai palenkia-
mas, kadangi, jo broliui paprašius dramblio, Brukas vyres-
nysis noriai atplukdė gyvūną į Britaniją, paklojęs nemenką
sumelę. Džeimsas nenorėjo dramblio. Jis norėjo laivo. Tėve-
lis sutiko.

Šiuo nauju savo žaisliuku Brukas nuplaukė į Borneo  –
kraštą, kuris XIX amžiuje buvo tikras laukinės egzotikos
simbolis. Vietiniai gyventojai, dajakai, buvo susiskaldę į
smulkias, nuolatos tarpusavyje kariaujančias grupuotes,
nors dažniausiai jų susidūrimai apsiribodavo smurtingo-
mis šokių varžytuvėmis. Brukas sėkmingai nuteikė šias be-

* Tai veikiausiai netiesa – panašu, jog laikais, kada už homoseksualumą bausta
mirtimi, gandas, kad Brukui peršovė penį, tebuvo išradingas būdas pateisinti jo
nesibaigiančią viengungystę.

18

Avantiūristai ir ekscentrikai

sigalynėjančias gentis vieną prieš kitą, stodamas „sausumos
dajakų“, o ne pirataujančių „jūros dajakų“ pusėn (šiuos ter-
minus jis sugalvojo pats). Įvedus šiokią tokią tvarką šiame
chaotiškame regione, Brunėjaus sultonas, klaidingai pa-
manęs, kad Brukas – eilinis avantiūristas – kažkokiu būdu
atstovavo Britų imperijai, atsidėkojo jam padovanodamas
lopinėlį žemės. Jis taip pat dovanų gavo ir orangutanę, var-
du Betsė.

Sulaukęs vos 38-erių, jis jau turėjo nuosavą karalystę.
„Išties tampu didžiu žmogumi, brangiausioji motin“, rašė
Brukas laiške namo, pademonstruodamas tą dorovingą ku-
klumą, kuris šitaip būdingas pasiturintiems Viktorijos laikų
anglams. Tačiau šioje užjūriais klajojančių gobšių britų eroje
Bruką kaip imperialistinį niekdarį galima būtų įvertinti ne-
bent penkiais balais iš dešimties. Jis, regis, „savo žmonėms“
troško tik gero, nors – kaip ir įprasta tiems laikams – žiūrėjo
į juos kiek globėjiškai ir iš aukšto. Jis įkūrė teismą, siekda-
mas sukurti teisinę sistemą savo naujose valdose, ir nuteisė
myriop žmogėdrą krokodilą (nors ir gerbė bei užjautė šį gy-
vūną, jis nenorėjo, kad kiti krokodilai klaidingai suprastų, ką
reiškia „priimtinas elgesys“). Vietiniai dajakai buvo entuzias­
tingi galvų medžiotojai*, nuo šios veiklos Brukas daugmaž
sėkmingai bandė juos atkalbėti  – net ir kultūrinio reliaty-
vizmo šalininkai turėtų pripažinti, kad tai ne pati blogiausia
iniciatyva.

* Galvų medžioklė dajakams buvo vienas iš būdų pažymėti svarbius įvykius. Ne-
įteikti žmogaus kaukolės savo žmonai šiai gimdant buvo laikoma didelę nesėkmę
pranašaujančiu ženklu.

19

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Iš pradžių Brukas tapo Britanijos tautiniu didvyriu. Ta-
čiau resykiais į save susitelkusi imperinė visuomenė visgi su-
simąstydavo, ar išdumti į svečius kraštus ir įkurti nuosavą
karalystę nėra kiek per daug. Politiniai varžovai apkaltino jį
žudant nekaltus žmones. Brukas teigė juos buvus piratais.
Buvo pradėtas tyrimas, jis, kaip ir dauguma vyriausybinių
tyrimų, bemat ėmė strigti siekiant atsakyti į tokius keistus,
smulkmeniškus klausimus: kas yra piratas? ar piratų lai-
vas privalo turėti bures? o kas, jeigu tai irkluojamas laivas?
Kaip ir buvo galima nuspėti, šis tyrimas nieko neatskleidė.

Saravakas klimpo skolose, o Bruko tenykštis favoritas*
žuvo sukilus vietiniams kinams. Pats Brukas paniro į sun-
kią depresiją ir tikėjosi, kad Jungtinė Karalystė nupirks šalį
iš jo, tačiau Karūnos šis pasiūlymas nedomino. Taigi „bal-
tųjų radžų“ dinastija klibinkščiavo tolyn – karaliaus titulas
atiteko Bruko sūnėnui Čarlzui (Charles), ir šis uoliai pasi-
darbavo statydamas valstybę ant kojų; jo išskirtinis bruožas
buvo stiklinė akis (ją įsigijo iš iškamšininko ir iš pradžių ji
buvo skirta albatroso iškamšai, – nors sklandė gandas, kad
jis turėjęs daug dirbtinių akių iš įvairių padarų iškamšų ir
keisdavęs jas pagal nuotaiką). Po Čarlzo į sostą sėdosi jo sū-
nus Vaineris (Vyner), ir šiam sekėsi nekaip. Vaikystėje jam
draudė valgyti uogienę, nes jo tėvas manė tai esant „bobiš-
ka“, tad Vaineris galų gale užaugo toks nesocialus, kad nuo
svečių slėpdavosi spintoje. Deja, ši slėptuvė nepadėjo jam
išvengti Antrojo pasaulinio karo ir japonų invazijos. Vai-

* Atrodo, kad Džeimsui Brukui į akį krito vietinio radžos brolis Badrudenas. Bru-
ko dienoraštyje gausu jį mininčių perdėm slapukiškų įrašų.

20

Avantiūristai ir ekscentrikai

neris paspruko į Australiją. Po karo jis trumpam susigrą-
žino karalystę, bet joje jau ir akmens ant akmens nebuvo
likę. Ištuštintas Saravako iždas privertė Vainerį susitaikyti
su skaudžia realybe. Galiausiai jis įtikino britus nuimti jam
nuo pečių šią naštą mainais į krūvą grynųjų ir tiek uogienės,
kiek tik jam tilpo.

21

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Bavarijos karalystė

1805–1918

Gyventojų skaičius: apie 6,5 milijono (1910)
Sostinė: Miunchenas
Kalba: bavarų, vokiečių aukštaičių
Valiuta: Bavarijos guldenas, Vokietijos aukso markė
Žūties priežastis: blogi genai ir Bismarkas
Šiandien: Vokietijos dalis
///subtexts.photos.dietary

Kas rytą Liudvikui II, ketvirtajam Bavarijos karaliui,
kirpėjas sušiaušdavo plaukus į keistą, išpūstą kuo-
dą, dėl kurio monarcho galva atrodydavo didžiulė.
Karalius tvirtino, kad jei ne ši kasdienė procedūra,
maistas jam būtų negardus. Jei koks tarnas netyčio-
mis per ilgai užsispoksodavo į jo pūstus plaukus,
Liudvikas apliedavo jį vandeniu iš praustuvės. Štai
kas nutinka po kelių šimtmečių karališkosios krau-
jomaišos.

22

Avantiūristai ir ekscentrikai

BAIROITAS

BOHEMIJA

BAVARIJOS
KARALYSTĖ

MIUNCHENAS

ŠVEICARIJA AUSTRIJA

23

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Ištisus amžius Bavarija buvo Šventosios Romos imperijos da-
lis, o karalyste ji tapo tik Napoleonui surietus Austriją 1805
metais. Palyginti padorus monarchas Maksimilianas padėjo
sutriuškinti prancūzus ir už vargus jam buvo atlyginta lei-
džiant kiek išplėsti savo šalies sienas. Maksimiliano vietą už-
ėmė jo sūnus Liudvikas. Liudvikas I buvo menų globėjas ir
pagarsėjęs mergišius* (jis užsakė galybę portretų, vaizduojan-
čių „įžymiąsias dienos gražuoles“), vis dėlto tas senas ištvir-
kėlis (61 m.) sutiko savęs vertą porą – Lolą Montes (Montez;
28 m.). Lola  – šokėja airė, apsimetusi egzotiškos išvaizdos
andalūze – jau buvo apskriejusi visą Europą, kur tik įmano-
ma keldama sumaištį. Ji sukėlė skandalą Varšuvoje, šokiravo
Paryž­ iaus aukštuomenę ir turėjo rimtų nemalonumų su po-
licija Berlyne. Atvykusi į Miuncheną, ji apsigyveno pas Liu-
dviką ir įtikino šį pasukti liberalia linkme, todėl jis nesulaukė
didelio itin konservatyvios katalikiškos aristokratijos pritari-
mo. Tuo tarpu 1848 metais Europą apėmė revoliucinis įkarš-
tis, ir Liudvikas, apsuptas iš visų pusių, nusprendė atsižadėti

* Liudviko I vestuvės buvo pirmasis „Oktoberfestas“. Vėliau, prisijungdama prie
Vokietijos imperijos, Bavarija iškels sąlygą įvesti alaus grynumo įstatymą.

24

Avantiūristai ir ekscentrikai

karūnos, teisingai nuspėdamas, kad išeiti į pensiją ir likusias
savo dienas krapštinėtis sodelyje bus smagiau nei valdyti šalį.*

Jo sūnus, Maksimilianas II, narsiai sergėjo savo kara-
lystę nuo ją suryti besikėsinusio Oto fon Bismarko (Otto
von Bismarck), pasiryžusio suvienyti Vokietiją vadovaujant
Prūsijai. Tačiau naujasis karalius 1864 metais jaunas mirė,
tad į sostą sėdosi Liudvikas II su savo pūstais plaukais. Ne-
valia teigti, kad Liudvikui nerūpėjo Bavarijos reikalai – jis
valdė gana uoliai, tačiau tai nebuvo jo tikroji aistra. Tikroji
jo aistra buvo opera. Tiksliau, operos, kurių autorius – ge-
nijus ir siaubingas antisemitas Richardas Vagneris (Wag­
ner). Liudvikas savo dievaičiui pastatė visame pasaulyje
žinomus operos rūmus. Kompozitoriui jis rašė krūvas
laiškų, bet nė viename nebuvo nė sykio pajuokauta. Jis be-
veik bankrutavo statydamas neįtikėtinas pasakų pilaites (jų
brėžinius parengė Vagnerio scenografas). Aštrialiežuviai
amžininkai praminė Vagnerį „Lola antrąja“. Laviruoti tarp
klastingojo Bismarko ir austrų turėjęs Liudvikas tetroš-
ko su savo bičiuliu pasprukti į Šveicariją. Jis parėmė ne tą
pusę Austrijos–Prūsijos kare ir 1870 metais, išsiblaškęs dėl
skaudančio danties, buvo priverstas paklusti pergalingajai
Prūsijai ir prisijungti prie Šiaurės Vokietijos sąjungos.** Vis
dėlto jis bent jau sugebėjo išlaikyti dalinę karalystės nepri-
klausomybę – Bavarija turėjo savo kariuomenę, geležinke-

* Po savo pasirodymo Bavarijoje Lola išvyko į Kaliforniją, ten, anot vieno gando,
įsiaudrinę gerbėjai auksakasiai mėtė jai aukso grynuolius.
** Bismarkas toli gražu neįtiko bavarams, kai apibūdino juos esant „kažkur tarp
austro ir žmogaus“.

25

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

lius ir pašto tarnybą, o Liudvikas ir toliau galėjo statyti savo
pasakiškas pilis-vasarnamius.

Užtikrinti Bavarijos ateitį komplikuotame anų laikų po-
litiniame kontekste darėsi vis sunkiau. Kai kas teigia, kad
Liudvikas, mediciniškai žiūrint, nebuvo išprotėjęs, kad neva
gydytojai, susimokę su jo politiniais oponentais, bandė pa-
vaizduoti jį esant beprotį. Sunku pasakyti, tačiau niekas ne-
siginčija, kad ilgainiui jis tapo itin nestabilus, o jo elgesys,
jei ir ne pamišėliškas, tai išties buvo nepakeliamas. Jis ėmėsi
skirti mirties bausmę už čiaudėjimą (tiesa, pavaldiniai šiuos
įsakymus patyliukais ignoruodavo). Kartą jis pasamdė būrelį
banditų, surezgęs klaikų planą pagrobti Prūsijos kronprin-
cą ir „supančiotą grandinėmis palikti jį urve“. Jis rengdavo
brangiausiai atsieinančius spektaklius ir būdavo vienintelis
jų žiūrovas.*

Susirūpinę ministrai ar politiniai varžovai (kaip pavadin-
si, taip nepagadinsi), nutarę, jog kas per daug, tas nesveika,
areštavo jį ir nusiuntė „pasigydyti“. Įkalintas Bergo pilyje,
Liudvikas vieną vakarą išėjo pasivaikščioti su savo gydytoju.
Abiejų vyrų kūnus netrukus rado plūduriuojančius netoliese
esančiame ežere. Nežinia, ar tai buvo nelaimingas atsitiki-
mas, savižudybė ar sena gera žmogžudystė,  – tačiau kara-
lystė po to nebeatsigavo. Titulas iš pradžių formaliai atiteko
Liudviko broliui Otui, tačiau šis tikrai buvo pamišėlis, taigi

* Liudvikas II bandė išvykti atostogų drauge su bičiuliu aktoriumi, tačiau jo pla-
nai pakeliauti inkognito visai subliuško, kai išnuomotas laivas Liucernoje pasiro-
dė su iškabintomis Bavarijos vėliavomis, o kapitonas pasveikino jį kreipdamasis
„Jūsų didenybe“.

26

Avantiūristai ir ekscentrikai

iš tiesų valdė jo dėdė regentas Luitpoldas. Keletą ateinančių
metų Bavarija vangiai ir veik nepastebimai slydo vis gilyn ir
gilyn į Vokietijos imperijos gniaužtus. Išties neįtikėtinai nyki
tokios skandalingos dinastijos baigtis.

27

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Atgaivos salos

1811–1816

Gyventojų skaičius: 4
Žūties priežastis: nuskendęs laivas
Šiandien: Jungtinės Karalystės užjūrio valdos
///untiring.cranes.skimmed

Šiandien Tristano da Kunjos saloje stovi ženklas,
lankytojus sveikinantis atvykus į „Atokiausiąją salą“.
Atrodo, jog šįkart turizmo agentūros nemeluoja, mat
ši sala nutolusi apie 2 500 kilometrų nuo beveik bet
kurio žemės taško pasaulyje. Portugalų keliautojas
Tristanas da Kunja (Tristão da Cunha) 1506 metais
pastebėjo šį nediduką vulkaninį kyšulį, bet nuspren-
dė, jog į tokio neišraiškingo kraštovaizdžio salelę ne-
verta nė užsukti. Tik 1811 metais čia atvyko pirmasis
naujakurys, ketinęs apsistoti visam laikui,  – jaunas
nuotykių ieškotojas iš Seilemo Masačusetse, vardu
Džonatanas Lambertas (Jonathan Lambert).*

* Tai veikiausiai netiesa – Lambertas manė esąs pirmasis žmogus, apsistojęs šioje
saloje, bet turint omenyje tai, kad ten jau būta kiaulių, peršasi prielaida, jog kaž-
kas kitas, gal olandų prekeiviai, buvo šičia bent trumpai prisiglaudę.

28

Avantiūristai ir ekscentrikai

ATGAIVOS Sveiki
S A LOS atvykę į
Atokiausiąją

salą

TRISTANAS

DA

KUNJA

NEPRIEINAMOJI PIETŲ
SALA

ATLANTAS

STOLTENHOFO VIDURINĖ SALA

SALA

NAITINGEILIO
SALA

29

GIDEON DEFOE ■ IŠNYKUSIŲ ŠALIŲ ŽEMĖLAPIS

Jis įsiprašė į banginių medžiotojų laivą kartu su savo šunimi
ir trimis bendražygiais, vienam jų, Tomui Kariui (Thomas
Currie), pažadėjo 12 Ispanijos dolerių už mėnesį mainais į
pagalbą kuriant naują valstybę. Nusiyrus į krantą, Lambertas
išdidžiai pareiškė, jog ši žemė nuo šiol priklauso jam – „tiktai
man ir mano ainiams per amžių amžius“. Ilgai nedelsęs jis
užsimojo perkrikštyti Da Kunją ir dvi jos vėjų nugairintas
kaimynes (Naitingeilį ir Neprieinamąją), suteikdamas joms
bendrą kur kas malonesnį pavadinimą – Atgaivos salos (Is-
lands of Refreshment). Šios svetingos karalystės tikslas – su-
teikti poilsį ir atgaivą pro šalį plaukiantiems keliauninkams,
„šiuo tikslu mano valdose lankysis visi bet kokios rūšies ar
šalies laivai“. Ir išties Lambertas atidarė puikią pakelės už-
eigą, tačiau kvailiausioje įmanomoje vietoje – toliausiai nuo
bet kokios civilizacijos esančiame atokiame Atlanto vande-
nyno užkampyje, kur vienintelių praplaukiančių laivų įgulos
kur kas mieliau tave apšvarintų nei susimokėtų už teikiamas
paslaugas.*

* Net ir šiais laikais kelionė į šį salyną laivu nuo artimiausios pakrantės Pietų
Afrikoje trunka šešias dienas.

30

Avantiūristai ir ekscentrikai

Saloje buvo taip nyku, kaip būna daugelyje pakelės užei-
gų. Naujieji gyventojai išskerdė begalę ruonių, tikėdamiesi
išspausti pakankamai taukų, kuriuos pardavę pro šalį trau-
kiantiems jūreiviams užsidirbtų geresniam laivui. Mito ro-
pėmis – vieninteliu duonos pakaitalu. Gyvenimas pasirodė
esąs nelengvas. 1812-aisiais, praėjus vos metams nuo šios
avantiūros pradžios, Lambertas ir du jo bendražygiai pradin-
go – greičiausiai paskendo, kai išplaukus žvejoti nugrimzdo
jų laivas. Tomas Karis – taip ir negavęs žadėto užmokesčio iš
savo prapuolusio šeimininko – liko vienut vienutėlis.

Būtent paniurėlis Karis ir nupasakojo visą šią varganą
avantiūrą britams, kurie pasirodė po ketverių metų, ketin-
dami steigti saloje jūrų laivyno fortą. Jie baiminosi, jog šia
sala kaip pusiaukelės stotele gali pasinaudoti iš nelaisvės ga-
limai bandysiantis sprukti Napoleonas, neseniai ištremtas į
Šv. Elenos salą. Tai, regis, kiek perdėta atsargumo priemonė,
kadangi Šv. Elena yra už 2 161 kilometro, bet britai jau buvo
pasimokę iš Elbos fiasko (žr. psl. 88).

Nepriklausomas Atgaivos salas prarijo Britų imperija, ta-
čiau visgi dėl šios okupacijos saloje įsikūrė gerokai sėkminges-
nė bendruomenė. Šiais laikais ji netgi turi britišką pašto kodą.*
Tiesa, šioje bendruomenėje užfiksuotas ir ne vienas pigmenti-
nio retinito (progresuojančios akių ligos) atvejis, kadangi Tris-
tano da Kunjos sala, be kita ko, deja, yra ir iškalbingas pavyz-
dys, bylojantis, kad siauras genofondas nežada nieko gero.

* Faktiškai visi salos gyventojai, 1961 m. išsiveržus ugnikalniui evakuoti į Hamp-
šyrą, pareiškė norintys grįžti atgal. Taigi gal ir nebuvo ten taip blogai, kaip skun-
dėsi Karis.

31

Šalys išnyksta. Kartais jas kas nors pražudo.
Kartais jos žlunga per atsitiktinumą. O kai kurios būna
pernelyg absurdiškos, kad iš viso galėtų egzistuoti.

GIDEON DEFOE (Gideonas Defò, g. 1975 m.) –
Londone gyvenantis britų rašytojas, ilgus metus
besidomintis istorija ir kartografija. Naujausia jo
knyga „Išnykusių šalių žemėlapis“ nepretenduoja į
rimtą istorinį veikalą. Tai veikiau lengva, šmaikšti
šiandien nebeegzistuojančių šalių apžvalga, kvie-
čianti permąstyti pasaulio ribas.
Kurią valstybę Jungtinės Tautos praminė pavojingiausia pasaulio
vieta? Kodėl XIX a. JAV ant daugybės apleistų namų kabėjo užra-
šas „Iškeliavom į Teksasą“? Kuri šalis sutiko atsisakyti nepriklau-
somybės mainais už leidimą auginti tabaką? Tarp netikėtų pasa-
kojimų apie žymius ir visai pamirštus kraštus skaitytojai ras istori-
ją ir apie Perlojos respubliką, sužinos apie joje pagarsėjusį šnipą ir
nenutraukiamus šios vietovės ryšius su Vytautu Didžiuoju.
Ši knyga – savotiškas nekrologas dingusioms šalims. Vienos iš jų
gyvavo ištisus amžius, kitos – vos kelias dienas. G. Defoe neven-
gia apie mirusiuosius kalbėti bloguoju. Politinės manipuliacijos,
rasizmas, karštakošiai avantiūristai, skaudžios klaidos, o kartais
ir kvailas aplaidumas – margos istorijos liudija keisčiausias vals-
tybių mirties priežastis. Prisidengdamas ryškiu, sarkastišku tonu
G. Defoe kandžiai kritikuoja kolonializmą ir drąsiai žaidžia ne tik
su kintančiais šalių kontūrais, bet ir su pačia valstybės samprata.

ISBN 978-609-466-545-5
9 786094 665455