Richard Paul Evans „Noelės dienoraštis“

RICHARD
PAUL EVANS

Autorius,
kurio knygų
parduota per
35 milijonus
egzempliorių

dienoraštis

ROMANAS

Jaudinanti istorija
apie meilę ir atleidimą



RICHARD
PAUL EVANS

dienoraštis

Romanas
Iš anglų kalbos vertė
Jūratė Dzermeikaitė-Baranauskienė

VILNIUS 2021

Richard Paul EVANS
THE NOEL DIARY
Simon & Schuster,
New York, 2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba
archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar
padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.
Copyright © 2017 by Richard Paul Evans
© Jūratė Dzermeikaitė-Baranauskienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2021
© „Tyto alba“, 2021
ISBN 978-609-466-585-1

Noelės dienoraštis

PROLOGAS
Kartais, klaidžiodamas miglotoje sapnų karalijoje, kažkur
tarp miego ir sąmonės, regiu jauną moterį ilgais juodais
plaukais, žvilgančiais lyg obsidianas. Tuose sapnuose aš vi-
sada mažas, o ji glaudžia mane prie krūtinės, dainuoja ir
meiliai žvelgia švelniomis migdolo formos akimis. Visuomet
regiu tą pačią jauną moterį. Nežinau, kas ji ir kodėl vaidenasi
mano sąmonės labirintuose. Net nežinau, ar ji tikra. Bet ne-
galiu atsikratyti jausmo, kad tikra. Ir dalis manęs jos ilgisi.
Kad ir kas ji būtų, mane myli. Arba mylėjo. O aš myliu ją.

Ši istorija – apie tai, kaip ją radau. Ir kaip jos ieškodamas
radau meilę.

7

Richard Paul Evans

Gruodžio 7 d., trečiadienis

ČIKAGA
„USA Today“ reporterė įpuolė į „Dunkin’ Donuts“ kavinę –
atrodė nervinga ir pavargusi, bet, tarp mūsų šnekant, taip
atrodo kone kiekvienas praeivis Čikagos centre. Leidykla
antrai valandai suorganizavo man interviu spurginėje prie
Tūkstantmečio parko. Dabar buvo dešimt minučių po dviejų.

Ji apsižvalgė po spurginę ir pastebėjusi mane atžygiavo
prie mano staliuko.

– Atsiprašau, kad vėluoju, pone Čerčeri, – sušniokštavo
reporterė, numesdama rankinę ant laisvos kėdės tarp mūsų.
Tada nuo kaklo nusivyniojo vilnonį šaliką, kuriuo buvo ap-
sitūlojusi iki pat smakro. Jos skruostai ir nosis buvo raudo-
ni nuo stingdančio šalčio.  – Reikėjo pasistatyti automobilį
L. Findingo stovėjimo aikštelėje, centre dabar rasti vietą ne
ką lengviau nei sąžiningą politiką Čikagoje.

– Viskas gerai, – tariau, nužvelgdamas ją.
Iš pažiūros buvo dvidešimt dvejų dvidešimt trejų metų,
daugiausia dvidešimt penkerių. Kasmet jos atrodo vis jau-

10

Noelės dienoraštis

nesnės ir jaunesnės. O gal čia tik aš senstu? Gurkštelėjau dar
kavos, kol ji išsilukšteno iš savo žieminio kiauto.

– Šalta lauke. Dabar suprantu, kodėl Čikagą vadina Vėjų
miestu.

– Šis epitetas neturi nieko bendra su orais, – pasakiau. –
Niujorko „The Sun“ redaktorius Čikagą pavadino Vėjų mies-
tu, nes manė, kad čikagiečiai yra tikri pasipūtėliai.

– Nežinojau to, – prisipažino ji.
– Gal norėtumėt kavos? – paklausiau.
– Ne, dėkui. Ir taip jau iššvaisčiau per daug jūsų laiko.
Per savo karjerą teko duoti bent penkis šimtus interviu
žurnalistams ir per tą laiką išmokau elgtis su jais atsargiai,
kaip ir su benamiais šunimis. Greičiausiai jie neįkąs, bet
savo paties labui geriau manyti, kad gali įkąsti. Patyriau, kad
žurnalistei frazė „Ne įrašui“ skamba kaip „Mažule, pasitik-
rink, ar tavo diktofone tikrai yra elementai, nes dabar gausi
purvo, kurio taip ieškai“.
– Kaip jūs? – paklausė jau kiek aprimusi.
– Gerai, – atsakiau.
Ji išsitraukė iš rankinės diktofoną ir padėjo ant stalo.
– Jūs nieko prieš, jei įrašysiu mūsų pokalbį?
Jie visada užduoda šį klausimą. Ir mane kaskart apima
pagunda atsakyti: „Ne, aš prieš.“
– Tikrai ne.
– Ką gi, tada pradėkim, – ji spustelėjo mygtuką, ir diktofo-
no lemputė iškart įsižiebė. – Kalbinu bestselerių autorių Džei-
kobą Čerčerį. Interviu skirtas šventiniam numeriui. – Ji pa-
žvelgė į mane. – Pone Čerčeri, ar galiu į jus kreiptis „Džeikai“?
– Kaip tik pageidausite.

11

Richard Paul Evans

– Džeikai, ką tik išėjo jūsų knyga. Ji visai nauja, tad į per-
kamiausių knygų sąrašus dar nespėjo pakliūti, bet neabe-
joju, kad paklius.

– Niekada negali būti tikras dėl tokių dalykų, – gūžtelė-
jau pečiais. – Bet šiandien trečiadienis, tad, spėju, po pietų
jau žinosim.

– Neabejoju, kad ji bus pirmoje vietoje.
– Abejoju, bet tikėtis niekas nedraudžia.
– Koks jums šis metų laikas?
Gurkštelėjau dar kavos, pastačiau puoduką ant lėkštutės
ir mostelėjau į spurginę.
– Štai toks. Daug keliauju. Duodu daug interviu. Geriu
daug kavos. Pasirašau vieną kitą knygą.
– Vakar dalyvavote susitikime su skaitytojais...
– Napervilyje.
– Ak, taip. Kaip sekėsi?
– Gerai.
– Ar daug susirinko skaitytojų?
– Penki ar šeši šimtai. Kaip paprastai.
– Keliuose miestuose jau lankėtės?
– Man rodos, dvylikoje. Niujorke, Bostone, Sinsinatyje,
Birmingame, Dalase... Kitų dabar neprisimenu.
– Turbūt kaip reikiant pavargote. Kada baigiasi jūsų rek-
laminis turas?
– Čikaga – paskutinė stotelė. Po keturių valandų išskren-
du namo.
– Taigi, keliausit į Aidahą?
– Į Ker d’Aleną, – pasakiau, tarsi tai būtų atskira valsti-
ja. – O skrisiu į Spokaną.

12

Noelės dienoraštis

– Grįžtate namo kaip tik prieš šventes. Kaip švenčiate
Kalėdas namuose?

Dvejojau, ar sakyti tiesą.
– Jūs tikrai norite tą žinoti?
– Tai pagrindinė mano straipsnio tema.
– Daugiausia nuobodžiai.
Ji nusijuokė.
– Leidžiate laiką su šeima, draugais...
– Ne. Dažniausiai švenčiu vienas. Išpakuoju agentės ir
leidėjo dovanas, išgeriu kelias taures pagerinto kiaušinių li-
kerio, tada pažiūriu futbolo varžybų, kurias praleidau per
knygos pristatymo turą, įrašus.
Rodos, reporterė kiek suirzo.
– Ar turite kokių kalėdinių tradicijų?
– Taip. Ką tik jums pasakiau.
Dabar ji jau atrodė labai suirzusi.
– Kaip šventėte Kalėdas vaikystėje? Gal turite kokių ypa-
tingų prisiminimų?
Sunkiai atsidusau.
– Apibrėžkite, ką turite galvoje sakydama „ypatingų“?
– Gal kurios nors Kalėdos buvo nepamirštamos?
– O, taip, – niūriai nusišypsojau.
– Gal galėtumėt apie jas papasakoti?
– Patikėkit, jūs to nenorėtumėt išgirsti.
– O jūs pamėginkit.
– Gerai. Kalėdų pavakarė. Man septyneri, motina įėjo į
mano kambarį ir rado mane ant grindų žaidžiantį su kalėdi-
niais žaislais. Ji pasiuto ir aprėkė dėl baisios netvarkos. Tada
liepė eiti į virtuvę ir atnešti sunkų medinį šaukštą, skirtą

13

Richard Paul Evans

maišyti. Kai grįžau, nutraukė man kelnes ir išskalbė minkš-
tąją tuo šaukštu. Atrodė, lyg koks demonas ją būtų apsėdęs.
Mušė, kol šaukštas lūžo. Tada sumetė į lagaminą mano dra-
bužius, išvilko mane į gatvę ir liepė susirasti kitą vietą gy-
venti. Stovėjau ten, drebėdamas nuo šalčio, beveik tris valan-
das. Nenutuokiau, kas turėjo nutikti ar kaip apskritai viskas
vyksta. Maniau, visos mamos taip elgiasi su vaikais, kurių
nebenori. Spėjau, kad tuoj kas nors atvažiuos manęs paimti.

Galiausiai po trijų valandų, jau gerokai po saulėlydžio,
sušalęs ir alkanas grįžau prie namo ir pasibeldžiau. Ji priėjo
prie durų po penkių minučių. Atidarė ir tiesiog stovėjo ant
slenksčio, spoksodama į mane. Tada paklausė: „Ko nori?“
Atsakiau: „Jei būsiu geras, ar galiu grįžti ir čia gyventi?“ Ne-
pratarusi nė žodžio, ji apsisuko ir grįžo į kambarį. Bet ne-
liepė man nešdintis ir neužtrenkė durų prieš nosį, tad nuta-
riau, kad galiu įeiti. Nupėdinau į savo kambarį, palindau po
lova ir užmigau.

Žvilgtelėjau į reporterę.
– Kaip jums tokie Kalėdų prisiminimai?
Ji su siaubu pažvelgė į mane.
– Ką gi. Manau, gavau, ko norėjau. – Ji paskubomis susi-
grūdo daiktus į rankinę ir užsivilko paltą. – Dėkui. Straips-
nis pasirodys likus savaitei iki Kalėdų, – ir išlėkė atgal į šaltį.
Leidėjas nuims man galvą, pagalvojau.

Jei skaitėte bent vieną mano knygą, žinote mane Džeikobo
Čerčerio vardu. Visas mano vardas – Džeikobas Kristianas

14

Noelės dienoraštis

Čerčeris. Tik paauglystėje suvokiau, kaip keistai jis skam-
ba, ir man pasidarė įdomu, ar tėvai tik nenutarė pajuokauti,
kaip visi tie keistuoliai, pavadinantys savo vaikus Aša Vis ar
Ana Pusinė.

Džeikobas Kristianas Čerčeris. Džei Ka Čerčeris. Kokia
ironija! Juokingiausia, kad mano tėvai taip nė karto ir nenu-
vedė manęs į bažnyčią.*

Turbūt manote, kad meilės istorijų rašytojui sekasi mei-
lėje. Nieko panašaus. Bent jau ne mano atveju. Galbūt tai
klasikinis pavyzdys, kaip visi tie, kuriems nesiseka kokioje
nors srityje, moko to kitus (ar bent jau rašo apie tai), nes bū-
damas trisdešimt ketverių tegaliu pasigirti virtine nevyku-
sių santykių. Bet aš nenustoju vilties.

Sakoma, tik kvailys darydamas tą patį tikisi kitokio re-
zultato, tai gal ir esu kvailys, bet vis tiek manau, kad viskas
daug sudėtingiau. Man rodos, esu užprogramuotas žlugdyti
santykius su moterimis.

O gal, kaip sakoma toje dainoje, ieškau meilės ne ten, kur
reikia. Kai tik pradėjau rašytojo karjerą, vienas plunksnos
veteranas davė man išmintingą patarimą: „Niekada nesusi-
tikinėk su savo skaitytojomis.“ Nuleidau jo patarimą negir-
domis ir nuolat užmegzdavau santykius su moterimis, ku-
rias sutikdavau per savo knygų pristatymus, deja, romantika
išgaruodavo taip pat greitai kaip ir kramtomosios gumos
skonis burnoje.

* Žodžių žaismas: Jacob Christian Churcher  – Jokūbas Krikščionis Baž-
nytininkas (angl. christian – krikščionis, churcher – bažnytininkas). Be
to, vardų inicialai JC angliškai atitinka Jėzaus Kristaus inicialus. (Čia ir
toliau vert. past.)
15

Richard Paul Evans

Bėda ta, kad moterys skaitydamos mano knygą įsimyli
mano sukurtą superherojų. Jei tikrovėje neranda tokio vyro
(sėkmės ieškant), kartais ima painioti jį su manimi. Štai su
tokiomis moterimis ir susitikinėdavau. Netrukus jos suvok-
davo, kad aš toks pat netobulas ir turiu tokių pačių trūkumų
kaip kiti vyrai. Tik galbūt aš turiu net daugiau trūkumų.

Ir tam yra priežastis. Mano pasaulis aižėti pradėjo, kai bu-
vau visai mažas. Nutiko du dalykai. Mirė mano vyresnysis
brolis ir išsiskyrė tėvai. Buvau vos ketverių – sakyčiau, gal
net per mažas prisiminti. 1986 metų rugpjūčio 4-oji. Tądien
mirė mano brolis Čarlzas. Ir paskui viskas pasikeitė. Pasikei-
tė mano motina.

Mano motiną Rutą kamavo psichikos negalia. Žinoma,
vaikystėje to nežinojau. Metų metus maniau, kad gyvenimas
toks ir turi būti, kad normalu kasdien gauti mušti, normalu,
kad mama nesirūpina manimi. Kai augi beprotnamyje, be-
protybė tampa norma. Taip maniau iki paauglystės, kol vieną
dieną man atsivėrė akys ir aš supratau, kad visas mano gyve-
nimas, visa mano patirtis yra protu nesuvokiamas košmaras.

Mano motina ne visą laiką buvo žiauri. Kartais ji būdavo
jautri ir švelni. Tai buvo retos akimirkos, bet aš laikiausi jų
įsikibęs. Man augant tos švelnumo akimirkos vis retėjo ir
retėjo. Dažniausiai motinos tiesiog nebūdavo šalia.

Jai dažnai užeidavo migrena, tad ji daug laiko praleis-
davo lovoje tamsiame kambaryje, nukėlusi telefono ragelį,
slėpdamasi nuo šviesos ir pasaulio. Aš tapau nenormaliai

16

Noelės dienoraštis

savarankiškas pagal metus. Pats gamindavausi valgyti, su-
siruošdavau į mokyklą, jei drabužiai išsipurvindavo, išsi-
skalbdavau vonioje.

Kai motina atguldavo, vis eidavau patikrinti, kaip laiko-
si. Ji dažnai prašydavo manęs pakasyti nugarą. Turėjo tokį
pieštuką, prie kurio lipniąja juosta buvo pritvirtinusi du
dantų krapštukus, juo aš ir braukydavau aukštyn žemyn per
nugarą, kaklą ar rankas. Kartais ištisas valandas. Tai buvo
vienintelis dalykas, kurį darydamas jaučiausi mylimas ir
reikalingas. Kai kasydavau ją, ji sakydavo man meilius žo-
džius – žodžius, kurių man reikėjo kaip oro.

Aš gyvenau savotiškoje izoliacijoje, ir ne tik namie. Daž-
niausiai laikiausi atokiau nuo kitų ir mokykloje. Buvau vie-
nišius – toks esu ir dabar. Gal todėl, kad jaučiausi kitoks nei
mano bendraamžiai. Buvau labai uždaras ir rimtas. Kai ku-
rie manė, kad esu pasipūtęs. Bet tiesa ta, kad neturėjau lai-
ko draugystėms, nes reikėjo žiūrėti, kad motina sau ko ne-
pasidarytų. Buvo linkusi į savižudybę ir ne kartą kėsinosi
įtraukti ir mane į savo savižudiškus planus. Kartą padavė
man peilį mėsai pjaustyti ir paprašė pagaląsti jį elektriniu
galąstuvu, kad galėtų persipjauti riešų venas.

Kitą kartą, kai jau buvau vyresnis, grįžęs iš mokyklos
radau vieną laistymo žarnos galą užmautą ant automobilio
išmetamojo vamzdžio, o kitą – įkištą pro užpakalinį langą,
kiti langai buvo aklinai uždaryti. Mano motina buvo auto-
mobilyje, be sąmonės. Ištraukiau ją lauk ir paguldžiau ant
betoninių garažo grindų. Motinai paskui dar ilgai skaudėjo
galvą, bet šiaip nenukentėjo. O mane prisiminimai kamavo
daugybę metų.

17

Richard Paul Evans

Maždaug trylikos tapau aukštesnis už motiną, ir ji nustojo
mane mušti. Arba dėl to, kad mušamas nebeverkdavau, arba
dėl to, kad jau galėjau jai atsimokėti tuo pačiu. Nesakau, jog
ketinau tą padaryti. Nors motina dažnai mane mušė, aš ne-
buvau žiaurus. Nekenčiau smurto. Ir iki šiol negaliu pakęsti.

Tėvą prisimenu, bet miglotai. Motina sakė, kad aš jam
nerūpiu, – tiek apie jį ir težinojau. Nors išmokau nepriimti
visko, ką motina sako, už gryną pinigą, negalėjau paneigti
šių jos žodžių – tėvo tiesiog nebuvo šalia, tad padariau išva-
dą, kad jis ir nesistengė bent kaip nors dalyvauti mano gy-
venime. Tam tikra prasme pykau ant jo labiau nei ant mo-
tinos. Kodėl jo niekad nebuvo šalia? Koks jo pasiteisinimas?
Jei jam rūpėjau, kaip galėjo palikti mane šiuose namuose?

Mano paskutinė diena namuose buvo daugiau nei keis-
ta. Man buvo šešiolika. Vieną vakarą grįžau namo iš darbo
„Taco Time“ užkandinėje ir radau visus savo daiktus išmė-
tytus ant vejos prie įėjimo. Ten gulėjo net pagalvė. Namo du-
rys buvo užrakintos. Nė nebandžiau aiškintis su mama, ką
šįkart padariau ne taip. Tai buvo nesvarbu. Kažkas manyje
kliktelėjo. Supratau, kad atėjo laikas išeiti.

Pasiėmiau keletą daiktų nuo vejos ir patraukiau atgal
prie „Taco Time“. Dirbau ten kartu su tokia mergina vardu
Karlė, ji visada būdavo man maloni. Buvo kiek vyresnė už
mane ir turėjo automobilį, dviem spalvomis – juoda ir gels-
vai ruda  – dažytą „Chevy Citation“. Išgirdusi, kad motina
išspyrė mane lauk, ji pasakė, jog galiu apsistoti jos namuose,
kol susirasiu kokį kampą.

Karlė taip pat buvo išspirta iš namų, mat perdėtai reli-
gingi gimdytojai pričiupo ją geriančią alkoholį, taigi, dabar

18

Noelės dienoraštis

ji gyveno pas seserį Kandisę ir svainį Taisoną. Padėjau Kar-
lei susitvarkyti užkandinėje ir nuvažiavau kartu į jos sesers
namus, spėliodamas, ar Kandisė su Taisonu tikrai leis man
likti. Karlės svainis pasirodė esąs tatuiruotas milžinas iš Sa-
moa. Jis gerokai mane išgąsdino. Nebuvau matęs didesnio
už jį žmogaus.

Bet bijoti nebuvo ko. Nors ir bauginamos išvaizdos, Tai-
sonas buvo mielas kaip pliušinis meškutis. Jo šypsena buvo
užkrečiama, o kai jį kas nors pralinksmindavo, juokdavosi
taip, kad namai drebėdavo. Jis buvo giliai tikintis, ir juodu
su Kandise lankė kažkokią nekonfesinę krikščionišką baž-
nyčią. Taip pat jis kas savaitę lankė būrelį, kur vyrai iš pat
ankstaus ryto rinkdavosi nagrinėti Biblijos. Taisonas labai
pasipiktino sužinojęs, kad motina mane išvijo iš namų. Pa-
sakė, jog galiu likti su jais tol, kol atsistosiu ant kojų. Turint
galvoje mano amžių ir padėtį, tai buvo nepaprastai kilniašir-
diškas pasiūlymas.

Jie gyveno nedideliame name, kurio pirmo aukšto gyve-
namasis plotas nesiekė ir septynių šimtų kvadratinių pėdų,
bet dar buvo nebaigtas tvarkyti rūsys ir rožinė kaip pasenęs
peptobismolis vonia. Jie neturėjo laisvos lovos, užtat surado
karališko dydžio čiužinį ir patiesė man ant grindų rūsyje.
Štai taip aš suradau naujus namus.

Kandisė dirbo teisininko sekretore visu etatu. O Taiso-
nas darbavosi tarptautinės bendrovės, gaminančios telefonų
įrangą, pardavimo skyriuje, jo darbo sutartis užtikrino ga-
limybę grįžti namo pusę šešių. Beveik kiekvieną vakarą jis
pasisodindavo mane po vakarienės ir klausdavo, kaip mano
reikalai.

19

Richard Paul Evans

Vyriška draugija buvo maloni permaina. Nebuvau prie
to pratęs, bet man patiko. Manau, ir jam patiko, nes Kandisė
ne itin domėjosi tais dalykais, kuriuos jis mėgo, o mėgo jis
regbį, velniškai aštrius vištos sparnelius ir „Harley-David-
son“ motociklus.

Nors iš namų išėjau, mokyklos nemečiau. Tiesą sakant,
lankyti mokyklą reikalavo Taisonas su Kandise, bet būčiau
tą daręs ir be jų reikalavimų. Tiesa, dabar lankiau ne tą pa-
čią mokyklą kaip anksčiau. Šioji buvo netgi kitame rajone.
Man patiko naujoji mokykla, o ypač anglų kalbos ir kūrybi-
nio rašymo pamokos. Labiausiai dėl Džaninos Daimond –
gražutės, ką tik iš universiteto atkeliavusios mokytojos. Tur-
būt girdėjote apie mokinius, kurie įsimyli mokytojas,  – aš
buvau vienas jų. Nežinau, ar panelė Daimond nutuokė, kas
dėjosi mano gyvenime, bet, matyt, šį tą nujautė. O gal buvo
šiek tiek mane įsimylėjusi (bent jau aš taip fantazuodavau).
Kad ir kokia buvo priežastis, ji buvo man ypač dėmesinga ir
nuolat mane drąsino. Ji pasakė, kad mano rašiniai yra uni-
versiteto lygio ir kad turiu tai, ko reikia norint tapti tikru
rašytoju. Buvau nepratęs, kad kas nors taip teigiamai vertin-
tų ką nors, ką aš padariau. Dažnai likdavau po pamokų ir
padėdavau jai tikrinti namų darbus.

Rašyti man visada buvo savaime suprantamas dalykas.
Kaip ir kalbėti, tik rašyti sekėsi lengviau. Tiesą sakant, daug
lengviau. Man būdavo nejauku stovėti priešais daugybę
žmonių, ir iš to nejaukumo visos mintys ir žodžiai imdavo
sproginėti galvoje kaip kukurūzai mikrobangų krosnelėje.

Manau, dauguma žmonių pasiekia sėkmę ne nepaisant
sunkumų, o kaip tik dėl jų. Atrodo, būtent nelengva vaikystė

20

Noelės dienoraštis

dovanojo man empatijos jausmą ir gebėjimą kurti istorijas.
Dažnai fantazuodavau ir kurdavau pasakojimus galvoje  –
man tai buvo lyg išlikimo mechanizmas. Begalę laiko pra-
leidau išgalvotuose pasauliuose, bėgdamas nuo tikrojo ir jo
keliamo skausmo.

Kartą panelė Daimond, nieko man nesakiusi, nusiuntė
vieną mano rašinį į vietos kūrybinio rašymo konkursą. Lai-
mėjau pirmą vietą. Taisonas, Kandisė ir Karlė atėjo į apdo-
vanojimo ceremoniją. Organizatoriai pakvietė mane į sceną
ir įteikė vardinę nugalėtojo lentelę, odinę užrašinę, firminį
„Cross“ rašiklį ir pieštukų rinkinį. Tokių gražių daiktų nie-
kada nebuvau turėjęs. Neskaitant kekso, laimėto antroje kla-
sėje per ortografijos konkursą, tai buvo vieninteliai mano
trofėjai.

Kai nuo mano persikėlimo pas juos buvo praėję metai
ir trys savaitės, Taisonas pranešė, kad darbdaviai siunčia jį
į Spokaną Vašingtono valstijoje ir mes kraustysimės ten po
dviejų mėnesių, vos tik baigsiu mokyklą. Susijaudinau išgir-
dęs tą „mes“. Buvo akivaizdu, kad jiems net nekilo klausimas,
ar aš keliauju su jais, ar ne. Tą akimirką supratau, kad mes –
šeima.

Ironiška, bet būtent Karlė nesikraustė su mumis. Ji ką tik
buvo baigusi pirmą kursą Jutos universitete ir nusprendė likti
Solt Leike su draugais. Mūsų ketvertas užvertė visą namą dė-
žėmis, o tada Taisonas, Kandisė ir aš sugrūdom visą mantą į
Taisono pikapo galą bei „U-Haul“ priekabą ir po ašaringo at-
sisveikinimo su Karle išvažiavome į Spokaną, esantį už septy-
nių šimtų mylių nuo Solt Leiko; Taisonas su Kandise – pikapu,
o aš – naudota „Toyota Corolla“, įsigyta prieš šešis mėnesius.

21

Richard Paul Evans

Gali pasirodyti keista, kad nepranešiau motinai apie per-
sikraustymą į kitą valstiją, bet nemaniau, kad jai tai būtų
svarbu žinoti. Nuo tada, kai išmetė mano daiktus iš namų,
ji nė nebandė manęs surasti. Būtų tas pats, kaip pasakoti be-
namiui gatvėje, per kokį kanalą rodoma tavo mėgstamiausia
laida. Beprasmiška.

Praėjus savaitei po persikraustymo į Spokaną gavau picos iš-
vežiotojo darbą restorane „Caruso Sandwich & Pizza Co“.
Neblogai nubyrėdavo arbatpinigių, be to, savo darbuotojus
jie maitino nemokamai, o tai didelis privalumas. Paprastai
po pamainos parsinešdavau namo neatsiimtų picų, ir jas
Taisonas džiaugsmingai sukirsdavo naktipiečių.

Vasarai baigiantis užsiregistravau į Gonzagos universi-
teto kūrybinio rašymo programą. Man paskyrė stipendiją, o
ir paskui gaudavau gerus pažymius. Man patiko gyvenimas
koledže. Buvo ne toks, kokį matai per televiziją, jokių lauki-
nių brolijos vakarėlių su alaus gėrimo varžybomis ir pana-
šių dalykų. Studijų metais buvau šioks toks atsiskyrėlis, bet
man tai tiko. Daug laiko leisdavau bibliotekoje ir parašiau
apie tuziną apsakymų, keletas net buvo paskelbti universi-
teto meno ir literatūros žurnale „The Reflection“. Taip pat
uždarbiavau rašydamas straipsnius universiteto laikraščiui
„The Bulletin“.

Pirmą kartą savo gyvenime žinojau, ką noriu veikti to-
liau. Norėjau tapti rašytoju. Mano didžiausia svajonė buvo
rašyti knygas ir būti publikuojamu autoriumi. Vienas mano

22

Noelės dienoraštis

dėstytojų, profesorius, buvo publikuojamas autorius. Nebu-
vo labai garsus, bet turėjo gerbėjų. Geresnio gyvenimo ir ne-
galėjau įsivaizduoti.

Dvidešimt trejų gavau literatūros bakalauro diplomą.
Paskutiniame kurse atlikau praktiką bendrovėje „Deaconess
Healthcare“ Spokane – kas savaitę rašiau jiems naujienlaiš-
kius ir tinklalapyje skelbiamus straipsnius. Kai baigiau stu-
dijas, jie įdarbino mane visu etatu.

Mano finansiniai reikalai dar niekad nesiklostė taip ge-
rai. Būtent tada išsikrausčiau iš Taisono ir Kandisės namų.
Jie neprašė manęs išsikraustyti, tiesą sakant, atrodė, netgi
nuliūdo, kad išsidanginu, bet po visko, ką dėl manęs padarė,
ir aš pats nenorėjau laukti, kol jiems teks to paprašyti. Be to,
po daugybės metų bandymų Kandisė pagaliau pastojo, ir aš
supratau, kad laikas jiems turėti asmeninį gyvenimą.

Persikėliau į butuką rūsyje, vos už pusmylio nuo Kan-
disės ir Taisono namų. Net man persikrausčius bent kartą
per savaitę pietaudavome drauge. Kaip ir anksčiau, kaskart
atnešdavau Taisonui picą naktipiečių.

Vaikščiojau į pasimatymus su merginomis, bet santykiai
ilgai netrukdavo. Mano viengungystė turėjo privalumų. Kai
tavo gyvenime nėra kito svarbaus žmogaus, turi daug lais-
vų vakarų. Praėjus metams po studijų pradėjau rašyti savo
pirmąją knygą, painią istoriją apie išdraskytą šeimą, bet jos
taip niekam ir neparodžiau. Dvidešimt šešerių pradėjau ra-
šyti antrą knygą. Ji buvo geresnė nei pirmoji, bet ne tiek, kad
galėčiau ja didžiuotis. Jau ėmiau abejoti, ar tikrai turiu tai,
ko reikia norint tapti rašytoju.

Laimė, mano aistra rašyti buvo stipresnė už visas dve-

23

Richard Paul Evans

jones. Dar po metų parašiau pirmą tikrą romaną. Vadinu
jį pirmu tikru romanu, nes tai pirmoji mano knyga, kurią
buvo ne gėda duoti paskaityti kam nors kitam. Ji vadinosi
„Ilgas kelias namo“. Tai istorija apie jaunuolį, bandantį su-
rasti savo motiną. Nereikia būti Froidu, kad suvoktum, iš
kur sėmiausi įkvėpimo.

Baigęs rankraštį, atspausdinau keletą kopijų ir daviau pa-
skaityti keliems žmonėms darbe. Viena mano bendradarbė,
Betė, turėjo pusseserę Lorę, Niujorke įsikūrusios literatūros
agentūros bendrasavininkę. Perskaičiusi mano rankraštį,
Betė, nė neužsiminusi man, nusiuntė jai duotą egzempliorių
Lorei. Visai kaip tada, kai panelė Daimond nieko nesakiusi
nusiuntė mano rašinį į rajono konkursą.

Niekada nepamiršiu dienos, kai paskambino Lorė. Mūsų
pokalbis skambėjo maždaug taip:

Lorė: Pone Čerčeri, jums skambina Lorė Lord iš „Ster-
ling & Lord“ literatūros agentūros. Kaip jūs?

Aš: Ką?
Lorė: Esu Lorė Lord. Skambinu iš „Sterling & Lord“ lite-

ratūros agentūros Niujorke. Ar jūs parašėte „Ilgą kelią
namo“?
Aš: Taip.
Lorė: Džeikobai, parašėte tikrai gerą knygą. Ar galiu į
jus kreiptis „Džeikobai“?

24

Noelės dienoraštis

Aš: Taip. Kaip jūs gavote mano rankraštį?
Lorė: Mano pusseserė Betė atsiuntė. Man rodos, jūs dir-

bate su ja.
Aš: Betė Čemberlen?
Lorė: Taip. Ji nesakė jums, kad siunčia man jūsų rank-

raštį?
Aš: Ne...
Lorė: Ką gi, ji man jį atsiuntė. Ir jis nuostabus. Norėčiau

pasiūlyti leidėjams. Šiuo metu atstovauju trisdešimt
dviem rašytojams, septyni iš jų yra tarptautinių best-
selerių autoriai. Norėčiau, kad taptumėt aštuntuoju.
Jei jus domina mano pasiūlymas, mielai atskrisčiau į
Spokaną susitikti su jumis.
Aš: O... žinoma.

Po trijų dienų susipažinau su Lore Lord, moterimi, su
kuria netrukus profesiškai susižadėsiu. Pasirašiau sutartį
su jos agentūra, ir ji ėmėsi darbo – siūlyti mano rankraštį
didžiausioms leidykloms. Jį išleisti panoro šeši leidėjai, tad
Lorė suorganizavo aukcioną, ir kaina pakilo iki ketvirčio
milijono dolerių – turbūt nė nereikia sakyti, kad tai bepro-
tiškai didelė suma už pirmą nežinomo rašytojo knygą.

25

Richard Paul Evans

Po mėnesio viena garsi kino studija įsigijo ekranizacijos
teises. Įdomus buvo laikas. Į mano gyvenimą pasibeldė mil-
žiniški pokyčiai. Staiga paaiškėjo, kad esu gimęs po laimin-
ga žvaigžde.

Galima sakyti, trenkė literatūrinis žaibas. Mano knyga
buvo komerciškai sėkminga ir sulaukė literatų pripažinimo.
„New York Times“ apžvalgininkas parašė puikų atsiliepi-
mą. Ji apžvelgta ir žurnalo „Publishers Weekly“ straipsnyje
kartu su kitais rekomenduojamais leidiniais, netgi kandumu
garsėjantis „Kirkus“ apžvalgininkas ją įvertino teigiamai.

Netrukus leidykla pasirašė su manimi sutartį dėl kitų
trijų romanų, tad mečiau darbą „Deaconess Healthcare“,
kad galėčiau visą dėmesį skirti rašymui. Mano, kaip rašyto-
jo, karjera klostėsi taip, kaip svajoja milijonai pradedančių
rašytojų. Bet tada savęs vis klausiau – ir iki šiol klausiu, – ar
mano motina skaitė mano knygą.

Pagal naująją sutartį turėjau gauti daugiau kaip keturių
milijonų honorarą. Po to mano gyvenimas pasikeitė. Prieš
metus Kandisė pagimdė vienuolika svarų ir tris uncijas (nie-
ko sau!) sveriantį bernioką.

Per tas Kalėdas, norėdamas atsidėkoti Taisonui ir Kan-
disei už viską, ką dėl manęs padarė, sumokėjau jų skolą už
namą ir nupirkau Taisonui „Harley-Davidson Fat Boy“ mo-
tociklą, kurio jis taip troško. Buvo gera įvairovės dėlei jiems
ką nors dovanoti, o ne atvirkščiai. Kandisė pabučiavo mane,
o ir Taisonas neįstengė nuslėpti ašarų.

– Drauguži, tu tikrai persistengei, – tarė jis.
Aš apkabinau Taisoną.
– Tikrai ne. Jūs mane išgelbėjote.

26

Noelės dienoraštis

Nusipirkau namą Ker d’Alene, ramiame kurortiniame
miestelyje, vos pusvalandis kelio į rytus nuo Spokano. Na-
mas buvo gražus ir stovėjo ant ežero kranto, bet, kaip ir dau-
guma prestižinių sklypų, buvo gana nuošaliai. Jaučiausi vis
vienišesnis ir vienišesnis.

Prieš perdozuodama Dženis Džoplin pasakė: „Scenoje aš
myliuosi su dvidešimt penkiais tūkstančiais žmonių, o tada
viena grįžtu namo.“ Taip jaučiausi ir aš, daugiau kartų, nei
norėčiau. Nesakau, kad nebuvo pasiūlymų. Prisimenu, kaip
pirmą kartą atskridau į miestą ir mane pasitiko nuostabi at-
stovė spaudai. Kai ji registravo mane viešbutyje, registratū-
ros tarnautojas paklausė:

– Kiek jums reikės raktų?
– Tik vieno, – tarė ji. – Jis vienas. – Tada atsisuko į mane. –
Nebent norėtumėt, kad šįvakar palaikyčiau jums draugiją.
Apsimečiau neišgirdęs jos pasiūlymo.
– Užteks ir vieno rakto, – tariau.
Toks tat buvo mano gyvenimas. Milijonai gerbėjų. Vie-
nas raktas. Ir visą tą laiką kažkur mano širdyje tūnojo mo-
teris, persekiojanti mane sapnuose. Moteris, nepagaunama
kaip angelas. Kartą bandžiau aprašyti ją savo knygoje, bet
net ir čia ji išnyko kaip dūmas. Istorija niekur nenuvedė. Jau-
čiausi beletrizuojantis negrožinę istoriją.
Mano gyvenime nusistovėjo rutina, nuspėjama kaip To-
kijo metro. Parašydavau po knygą per metus, o paskui ke-
liaudavau po šalį pirmąja klase, susitikdavau su skaitytojais,
pasirašinėdavau knygas, dalydavau interviu reporteriams.
O tada vieną dieną, likus vos trims savaitėms iki Kalėdų,
sulaukiau telefono skambučio, kuris viską pakeitė.

27

© Emily Drew RICHARD PAUL EVANS (Ričardas Polas Evansas,
g. 1962 m.) – garsus amerikiečių rašytojas, išleidęs
42 knygas suaugusiesiems ir 5 knygas vaikams, ypač
skaitytojų mylimas už jaukias kalėdines istorijas,
kuriose nagrinėjamos šeimos santykių, atleidimo
temos. Jis – vienas iš nedaugelio autorių, kuriems
pavyko užkariauti ir grožinės, ir negrožinės literatūros bestselerių są-
rašus. „Noelės dienoraštis“ – pirmasis jo romanas lietuvių kalba.
Džeikobas Čerčeris namus paliko būdamas šešiolikos – tada motina
išspyrė jį lauk. Dabar jis – populiarus meilės romanų autorius, besi-
maudantis šlovės spinduliuose. Likus kelioms dienoms iki Kalėdų jis
sulaukia teisininko skambučio – pasirodo, mirė jo motina ir paliko
jam visą turtą. Taigi Džeikobui teks grįžti į gimtąjį miestą – ne tik
tvarkyti palikimo reikalų, bet ir stoti akistaton su praeitimi, vėl išgy-
venti kančias, kurias patyrė vaikystėje. Bet galbūt grįžimas namo –
ne pati blogiausia mintis, palyginti su nykia perspektyva dar vienas
Kalėdas sutikti prie televizoriaus? Kaip paaiškėja, senasis namas sle-
pia ne vieną paslaptį. Jį tvarkydamas Džeikobas tarp daugybės keistų
daiktų atranda ir jaunos moters dienoraštį. Ir tai – ne vienintelis praė-
jusių laikų aidas. Į jo duris netikėtai pasibeldžia Reičelė, ieškanti savų
atsakymų. Bandydami įminti praeities mįsles, Džeikobas su Reičele
ras daugiau, nei galėjo tikėtis.
„Noelės dienoraštis“ – šiltas pasakojimas apie meilę ir atleidimą, apie
vaikystės traumas ir skausmą, kurį nešiojamės širdyje net ir po dau-
gelio metų; apie desperatišką norą užpildyti sieloje žiojinčią tuštumą
ir rasti atsakymą į amžiną klausimą: kodėl kartais atstumiame meilę,
nors jos taip trokštame?

Mes patys prisirakiname grandinėmis prie tų,
kuriems neatleidžiame.

ISBN 978-609-466-585-1

9 786094 665851