Lucinda Riley „Žmogžudystės Flyto namuose“

LUCINDA RILEY
CIKLO „SEPTYNIOS SESERYS“ AUTORĖ

ŽMOGŽUDYSTĖS

FLY TO

NA M UOSE



LUCINDA RILEY

ŽMOGŽUDYSTĖS

FLY TO

NA M UOSE

Iš anglų kalbos vertė
Martynas Sakutis
Romanas

VILNIUS 2022

Lucinda RILEY
THE MURDERS AT
FLEAT HOUSE
Macmillan, an imprint of
Pan Macmillan, London, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės
sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar
kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba
archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar
padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.
Copyright © Lucinda Riley, 2022
© Miguel Sobreira / Trevillion Images
© Martynas Sakutis, vertimas į lietuvių kalbą, 2022
© „Tyto alba“, 2022
ISBN 978-609-466-695-7

Šis romanas skiriamas visiems svajotojams.
Niekada nepasiduokite ir nenustokite kovoję –

Lucinda nenustojo.

Lucindos šeima

S ĄVO K Ų Ž O DY N A S

AA Anoniminiai alkoholikai. Organizacija, padedanti
alkoholikams pasiekti blaivybę.

AEO Asocialaus elgesio orderis. Išduodamas teismo
norint užkirsti kelią tam tikram asmens elgesiui.

KTB Kriminalinių tyrimų biuras. Policijos skyrius,
kuriam priklauso dauguma detektyvų.

KP Karališkoji prokuratūra.
NVT Nusikaltimo vietos tyrėjas. Jų darbas – nusikaltimo

vietoje surasti ir užfiksuoti įrodymus, tokius kaip
pirštų atspaudai ir DNR pavyzdžiai.

Žmogžudystės Flyto namuose

ĮŽANGA
Brangūs skaitytojai,

tikiuosi, kad ir jūs ne ką mažiau džiaugiatės galėdami versti
naujo Lucindos Riley romano puslapius. Galbūt esate aistringas
ciklo Septynios seserys gerbėjas ir nekantriai laukiate, kol Lu-
cinda jus perkels į naują gyvybe pulsuojantį pasaulį. Gal, nors
jos kūrinių skaityti dar neteko, jūs susiviliojote žadėtu krimina-
liniu romanu. Šiuo atveju liūdėdamas turiu pradėti nuo pabai-
gos, kad jūsų skaitomiems puslapiams suteikčiau konteksto. Jei
dar nežinote, Lucinda – Mama – mirė 2021 m. birželio 11 d., po
to, kai 2017 metais jai buvo nustatytas stemplės vėžys. Esu vy-
riausias Lucindos sūnus ir bendraautoris (skubu pridurti, kad
ne šios knygos). Kartu mes sukūrėme knygų seriją vaikams An-
gelai sargai, o manęs laukia užduotis užbaigti jos milžinišką li-
teratūrinį palikimą – aštuntąjį, paskutinį, Septynių seserų ciklo
romaną.

Todėl noriu jums visiems papasakoti, kaip užgimė Žmogžu-
dystės Flyto namuose. Pirmiausia, ši knyga buvo parašyta 2006
metais, tačiau tada taip ir neišvydo dienos šviesos. Kai jauniau-
si Lucindos vaikai pradėjo eiti į mokyklą, Lucinda parašė tris
knygas, kurioms neturėjo leidėjo. Dvi iš jų paskui buvo išleistos

7

LUCINDA RILEY

ir sulaukė didžiulio pripažinimo: Helenos paslaptis ir Drugelių
kambarys. Užbaigusi Septynių seserų ciklą ji visada troško iš-
leisti trečiąjį, dabar jūsų rankose laikomą romaną.

Lucinda nuodugniai perrašė Helenos paslaptį ir Drugelių
kambarį (nuo knygos parašymo praėjus dešimtmečiui, tą pada-
ryti norėtų bet kuris autorius). Mama neturėjo progos perrašyti
Žmogžudysčių Flyto namuose. Taigi, nutaręs išleisti šią knygą
turėjau priimti sudėtingą sprendimą. Ar prisiėmęs atsakomybę
turėčiau suredaguoti, adaptuoti ir atnaujinti šį tekstą taip, kaip
ji ir būtų norėjusi? Po daugybės apmąstymų nusprendžiau, kad
svarbiausia yra išsaugoti Mamos balsą. Todėl tekstas buvo re-
daguojamas kiek galima mažiau. Taigi visa, ką skaitysite, yra
Lucindos darbo 2006 metais rezultatas.

Mama labai didžiavosi šiuo projektu. Tai vienintelis jos pa-
rašytas kriminalinis romanas, tačiau ištikimi skaitytojai iškart
atpažins jos lygių neturintį talentą pavaizduoti erdvę, kurioje
vyksta veiksmas. Manau, kad jums bus įdomu sužinoti, jog tuo
metu, kai buvo rašoma ši knyga, mano šeima gyveno paslaptin-
goje neaprėpiamo kraštovaizdžio vietovėje, kurioje ir rutulioja-
si romano įvykiai. Be to, knygoje aprašoma Norfolko mokykla
labai primena mokyklą, į kurią mes, jos vaikai, ėjome. Laimei,
galiu patvirtinti, kad internato koridoriuose panašių dramų ne-
patyrėme.

Kaip ir galima tikėtis, užmirštos paslaptys iš praeities daro
didžiulę įtaką šių dienų įvykiams, o veikėjų kūrimo meistrystę
iliustruos detektyvė inspektorė Džiaz Hanter. Manau, sutiksite,
kad ji turi potencialo tapti dar vienos knygų serijos pagrindine
veikėja. Galbūt taip ir turėjo nutikti, bet kitame gyvenime.

Harry’is Whittakeris, 2021 m.

8

Žmogžudystės Flyto namuose

PROLOGAS
Šv. Stepono mokykla, Norfolkas

2005 m. sausis
Žmogysta lipo laiptais, vedančiais į šeštos klasės* korido-
rių – labirintą batų dėžės dydžio kambarėlių, kuriuose jaunuo-
liai gyveno po vieną – buvo girdėti tik žvangėjimas bei šniokš-
timas, sklindantis iš pasenusių radiatorių  – tų ketaus sargų,
kurie pastaruosius penkiasdešimt metų iš paskutiniųjų šildė
Flyto namus ir juose gyvenančius berniukus.

Flyto namai buvo vienas iš aštuonių Šv. Stepono mokyklos
internatų, taip pavadintas jo statybų metu, prieš 150 metų, dir-
busio direktoriaus garbei. Netrukus po karo šis atgrasus raudo-
nų plytų Viktorijos laikų pastatas buvo paverstas gyvenamosio-
mis patalpomis, kurias dabartiniai gyventojai vadina „blusynu“.

Tai taip pat paskutinis pastatas, dar nesulaukęs taip reika-
lingo remonto. Per ateinančius šešis mėnesius koridoriuose,
laiptinėse, bendrabučiuose ir bendruosiuose kambariuose bus

* Angl. Sixth form  – Anglijoje ir Velse tai paskutiniai dveji neprivalomi mokslo
metai norintiems perlaikyti vidurinės mokyklos baigimo egzaminus arba besiruo-
šiantiems aukštesnio lygio baigiamiesiems egzaminams, kurių reikia norint toliau
siekti išsilavinimo. (Čia ir toliau vertėjo pastabos.)

9

LUCINDA RILEY

išluptas grindis dengiantis suplyšęs juodas linoleumas, pagel-
tusios sienos bus perdažytos ir papuoštos magnolijomis, o ar-
chajiškose dušinėse sumontuota blizganti nerūdijančio plieno
įranga ir paklotos žvilgančios baltos plytelės. Tai daroma ban-
dant numaldyti įnoringus šiuolaikinius tėvus, kurie primygti-
nai reikalavo, kad jų vaikai gyventų ir mokytųsi apsupti viešbu-
tį, o ne lūšną primenančio komforto.

Žmogysta akimirką sustojo priešais kambarį Nr. 7 ir įsi-
klausė. Kadangi penktadienis, aštuoni jaunuoliai, gyvenantys
šiame aukšte, turėtų būti išsiregistravę ir išėję į aludę Folteša-
me, gretimame turgaus miestelyje, tačiau protinga patikrinti.
Nieko neišgirdusi, figūra pasuko rankeną ir žengė į vidų.

Tyliai uždariusi duris ir įjungusi šviesą žmogysta beveik
iškart pajuto įsigėrusį, priplėkusį paauglišką tvaiką  – neplau-
tų kojinių, prakaito ir siautėjančių hormonų mišinį, kuris per
daugybę metų įsiskverbė į visus Flyto namų kampelius.

Sudrebėjusi nuo skaudžių prisiminimų, kuriuos šis kvapas
atgaivino, žmogysta vos nepargriuvo užkliuvusi už krūvos ne-
rūpestingai ant grindų numestų apatinių. Tada nuo spintelės
paėmė dvi baltas tabletes, pakeitė jas dviem identiškai atrodan-
čiomis tabletėmis, apsisuko, išjungė šviesą ir išėjo.

Gretimoje laiptinėje sustingęs stovėjo kitas, neaukštas, piža-
ma apsirengęs žmogus, išsigandęs artėjančių žingsnių garso.
Apimtas panikos nėrė į nedidelę nišą po laiptais žemesnėje
laiptų aikštelėje ir susiliejo su šešėliais. Jei dešimtą valandą va-
karo jį kas nors rastų ne lovoje, jo lauktų bausmė, o šiąnakt jis
daugiau nebeatlaikytų.

Sustingęs tamsoje, besidaužančia širdimi, stipriai užmerkto-
mis akimis, lyg tai jam galėtų kaip nors padėti, klausėsi užgniaužęs

10

Žmogžudystės Flyto namuose

kvapą, o žingsniai laiptais praslinko vos už kelių centimetrų nuo
jo galvos ir galiausiai gailestingai nutolo. Drebėdamas iš paleng-
vėjimo išslinko iš slėptuvės ir koridoriumi nuskubėjo į savo mie-
gamąjį. Lipdamas į lovą pažiūrėjo į žadintuvą ir suprato, kad pri-
reiks dar bent valandos, kol jį priglobs miegas, tada užsitempė
antklodę virš galvos ir pagaliau leido ašaroms tekėti.

Maždaug po valandos į kambarį Nr. 7 įėjo Čarlis Kevendi-
šas ir griuvo į lovą.

Jam aštuoniolika, vienuolikta valanda vakaro, penktadienis,
o jis lyg vaikas įkaltintas šiame prasmirdusiame triušių narve.
Ir atsikėlus septintą ryto reikės eiti į prakeiktą koplyčią. Šį tri-
mestrą jau dukart ten nepasirodė, daugiau sau to leisti nebegali.
Jau ir taip teko vilktis į Džounso kabinetą dėl tos nesąmonės su
Mileriu. Džounsas kėlė triukšmą, kad išmes, jei nepakeis savo
elgesio, bet būtinybė elgtis pavyzdingai jį erzino. Tėvas aiškiai
pasakė, kad jei nepasieks gerų aukštesnio lygio* egzaminų re-
zultatų ir atitinkamo mokyklinio įvertinimo, pinigų metų per-
traukai neduos.

Po velnių, tai būtų prakeikta katastrofa.
Tėvas metų pertraukai apskritai nepritarė. Hedonizmas jam
buvo nepriimtinas, o mintis apie sūnų, driūksantį kokiame Tai-
lando paplūdimyje, greičiausiai apsvaigusį nuo kvaišalų, jo vi-
siškai nežavėjo, ypač jei jis už tai dar ir turės sumokėti.
Kaip tik prieš trimestro pradžią kilo didžiulis barnis dėl
Čarlio ateities. Jo tėvas Viljamas Kevendišas buvo be galo sėk-
mingas baristeris Londone ir visada manė, kad Čarlis seks jo pė-
domis. Augdamas Čarlis apie tai niekada pernelyg nesusimąstė.
Tačiau paauglystei einant į pabaigą jis pamažu ėmė suvokti, ko

* Angl. A Level (Advanced level) – aukštesnio lygio egzaminai, kuriems ruošiantis
pasirinktų dalykų mokomasi aukštesniu lygiu. Laikomi praėjus dvejiems mokslo
metams po vidurinės mokyklos baigimo egzaminų.

11

LUCINDA RILEY

iš jo tikimasi, atrodo, nepaisant jo norų. Čarlis buvo avantiū-
ristas, adrenalino fanatikas. Bent jau pats save tokiu laikė. Jam
patiko gyvenimas ant bedugnės krašto. Galvojant apie gyveni-
mą įklimpus į slogią, hierarchinę Vidinio Templio* atmosferą,
jam suko vidurius.

Be to, tėvo suvokimas apie sėkmę buvo visiška atgyvena.
Šiomis dienomis viskas yra kitaip. Gali daryti ką nori. Visos tos
nesąmonės apie garbingumą tinka Čarlio tėvų kartai.

Čarlis nori būti didžėjus ir žiūrėti, kaip gražios pusnuogės
moterys Ibisoje strikinėja po šokių aikštelę. Taip. Va čia jau ge-
riau! Be to... dirbant didžėjumi galima padoriai užsidirbti.

Žinoma, pinigai bet kokiu atveju niekada nekels daug prob-
lemų. Jei jo viengungis penkiasdešimt septynerių metų dėdė
staiga nenuspręs susilaukti vaikų, Čarlis paveldės šeimos dvarą
su tūkstančiais hektarų dirbamos žemės.

Buvo sugalvojęs ir ką veiks su ja. Tereikia vystytojams par-
duoti kelis hektarus su statybos leidimais, ir uždirbs milžiniš-
kus turtus!

Ne, jį erzina ne ateities finansai, o faktas, kad šykštus tėvas
jo finansus valdo dabar.

Jis jaunas ir nori pasilinksminti.

Būtent tokios mintys sukosi Čarlio Kevendišo galvoje, kai jis
išsiblaškęs paėmė dvi tabletes, tokias pat, kokias nuo penkerių
metų gėrė kiekvieną vakarą, ir pakėlė stiklinę vandens, kurią
jam paliko matrona**.

* Angl. Inner Temple. Viena iš dviejų teisinių asociacijų, veikiančių Templyje – vie-
name iš svarbiausių Anglijos teisės centrų.
** Angl. Matron – internatinėje mokykloje už medicininius ir apgyvendinimo rei-
kalus atsakinga moteris.

12

Žmogžudystės Flyto namuose

Uždėjo tabletes ant liežuvio ir gausiai gurkštelėjo vandens,
kad jas nurytų, o stiklinę pastatė atgal ant spintelės prie lovos.

Ištisą minutę Čarliui nenutiko nieko ir jis dūsaudamas to-
liau mąstė, kokia nepalanki jo padėtis. Tačiau tada, beveik ne-
pastebimai, jis pajuto, kad kūnas ima drebėti.

– Kas per velnias?!.
Drebulys intensyvėjo, tada tapo nevaldomas ir Čarlis staiga
pajuto, kad jam veržia gerklę. Dabar jau apimtas panikos, ne-
suvokdamas, kas vyksta, ir dusdamas, sugebėjo nusvirduliuoti
kelis žingsnius iki durų. Jis čiupo rankeną, bet vis augant siau-
bui grabaliojo ją nesugebėdamas palenkti ir galiausiai sukniubo
pusiau praradęs sąmonę, viena ranka įsikibęs gerklės, iš burnos
veržiantis putoms. Jo gyslomis srūvant mirtiniems nuodams,
gyvybiškai svarbūs organai negavo deguonies ir pamažu nusto-
jo veikti. Tada atsipalaidavo jo viduriai ir jaunuolis, kadaise va-
dintas Čarliu Kevendišu, po truputį tiesiog nustojo egzistuoti.

13

Žmogžudystės Flyto namuose

PIRMAS SKYRIUS
Robertas Džounsas, Šv. Stepono internatinės mokyklos di-
rektorius, stovėjo susikišęs rankas į kišenes – įprotis, dėl kurio
nuolat skalpavo savo globotinius, – ir spoksojo pro savo kabi-
neto langą.

Žiūrėjo, kaip apačioje į pamokas ir iš jų einantys moki-
niai kerta koplyčios veją. Rankos buvo drėgnos nuo prakaito,
dėl adrenalino širdis daužėsi – po šio įvykio tai įprasta jo bū-
sena.

Pasitraukė nuo lango ir atsisėdo už savo rašomojo stalo.
Ant jo stūksojo krūva nepaliestų dokumentų ir laiškų, į kuriuos
dar neatsakė.

Išsitraukęs nosinę nusivalė plikę ir giliai atsiduso.
Buvo begalybė potencialiai košmariškų situacijų, su kurio-
mis galėjo susidurti už šimtus paauglių berniukų ir mergaičių
atsakingas direktorius: narkotikai, patyčios ir šiais mišrių inter-
natinių mokyklų laikais nesustabdomu fantomu tapęs seksas.
Per keturiolika metų, kai dirbo Šv.  Stepono mokyklos di-
rektoriumi, Robertui tam tikru mastu buvo tekę susidurti su
visomis šiomis problemomis.

15

LUCINDA RILEY

Tačiau visos šios krizės buvo menkniekis, palyginti su tuo,
kas nutiko praėjusį penktadienį. Didžiausias direktoriaus koš-
maras – mokinio, už kurį yra atsakingas, mirtis.

Jei ir buvo koks būdas visiškai sunaikinti mokyklos reputa-
ciją, tai būtent šis. O smulkmenos apie tai, kaip vaikinas mirė,
buvo beveik nesvarbios. Robertas puikiai įsivaizdavo, kaip bū-
riai tėvų, ieškančių internatinių mokyklų, Šv. Steponą braukia
iš savo sąrašo.

Visgi Robertas guodėsi faktu, kad ši mokykla gyvuoja dau-
giau nei keturis šimtus metų ir peržiūrėjęs įrašus pamatė, kad
panaši tragedija buvo įvykusi ir anksčiau. Tikėtina, kad skaičiai
trumpam kris, tačiau laikui bėgant praėjusio penktadienio įvy-
kiai tikrai užsimirš.

Tragiška mokinio mirtis įvyko 1979-aisiais, tada daiktų
saugykloje rūsyje buvo rastas negyvas berniukas. Jis pasikorė
prie kablio ant lubų pririšęs laidą. Šis incidentas jau buvo tapęs
mokyklos folkloro dalimi. Vaikai mėgo skleisti mitą, kad šio
berniuko siela vaidenasi Flyto namuose.

Vaiduoklį priminė ir jaunasis Roris Mileris, nes jį tame
kambaryje rado užrakintą – ten įkalintas išbuvo visą naktį.

Čarlis Kevendišas, neabejotinas šio įvykio kaltininkas, kaip
visada viską neigė, dar blogiau – jam tai atrodė juokinga... Ro-
bertas Džounsas nevaldomai drebėjo, troško pajėgti gedėti šios
prarastos jaunos gyvybės, tačiau žinojo, kad nepavyks.

Šis berniukas neramumus kėlė nuo pat tos akimirkos, kai
įžengė į mokyklą. O dėl jo mirties neaiški tapo ir Roberto ateitis.
Kadangi buvo penkiasdešimt šešerių, laukė, kol galės po ketverių
metų išeiti į pensiją ir gauti viso dydžio išmokas. Jei bus privers-
tas atsistatydinti, maža vilties, kad pavyks darbo vietą rasti kur
kitur.

Praėjusią naktį vykusio neeilinio valdytojų tarybos posėdžio

16

Žmogžudystės Flyto namuose

metu jis pasisiūlė atsistatydinti. Tačiau valdytojai direktorių pa-
laikė.

Kevendišo mirtis buvo atsitiktinė... dėl natūralių priežasčių.
Jis mirė nuo epilepsijos priepuolio.

Tai buvo vienintelė Roberto vilties prošvaistė. Jei tik koro-
neris paskelbs verdiktą, kad mirtis įvyko dėl natūralių priežas-
čių, ir istorijos per daug neeskaluos spauda, galbūt situaciją pa-
vyks suvaldyti.

Tačiau kol toks verdiktas nepatvirtintas, jo reputacija ir
ateitis kabo ant plonyčio siūlelio. Žadėjo paskambinti šį rytą.

Ant jo stalo veriamai suskambo telefonas. Jis įjungė garsia-
kalbį.

– Taip, Džene?
– Jums skambina iš koronerio biuro.
– Sujunk.
– Ponas Džounsas?
– Taip, klausau.
– Skambina Malkolmas Glenisteris, vietos koroneris. No-
rėjau su jumis aptarti vakar atlikto Čarlio Kevendišo skrodimo
rezultatus.
Robertas sunkiai nurijo seiles.
– Žinoma, pirmyn.
– Patologas padarė išvadą, kad Čarlis mirė ne nuo epilepsi-
jos priepuolio. Jis mirė nuo anafilaksinio šoko.
– Supratau. – Robertas dar kartą nurijo seiles bandydamas
atsikrenkšti. – Tai... kokia jo priežastis?
– Na, kaip greičiausiai žinote, jo medicininiuose įrašuose ma-
tyti, kad turėjo stiprią alergiją aspirinui. Kraujyje buvo rasta šeši
šimtai miligramų aspirino, o tai atitiktų dvi nereceptines tabletes.
Robertas nieko neatsakė, nes gerklė išdžiūvo taip, kad kal-
bėti negalėjo.

17

LUCINDA RILEY

– Be epilimo tablečių, kurias Čarlis nuo epilepsijos gėrė kas-
dien, ir minimalaus kiekio alkoholio, patologas daugiau nieko
nerado. Jis buvo visiškai sveikas.

Robertas atgavo balsą.
– Ar galėjo likti gyvas, jei būtų buvęs rastas anksčiau?
– Jei gydymas būtų buvęs pradėtas nedelsiant, tada taip, be-
veik garantuotai. Tačiau mažai tikėtina, kad per tas kelias mi-
nutes iki prarandant sąmonę jam būtų pavykę pasikviesti pa-
galbą. Nieko nuostabaus, kad niekas jo nerado iki ryto.
Robertas stabtelėjo ir pajuto, kad kraują stingdanti baimė
kiek atslūgo.
– Tai kas bus toliau? – paklausė.
– Na, mes žinome, kaip jis mirė. Dabar klausimas kodėl? Jo
tėvai patvirtino, jog Čarlis žinojo esąs alergiškas aspirinui. Jis
apie alergiją žinojo visada.
– Tabletes greičiausiai išgėrė per klaidą. Nėra kito paaiški-
nimo, juk taip?
– Spėlioti nežinant visų faktų ne mano darbas, direktoriau,
tačiau yra neatsakytų klausimų. Deja, vyks policijos tyrimas.
Robertas pajuto, kaip bąla.
– Supratau, – tyliai atsakė. – Kaip tai paveiks kasdienę mo-
kyklos veiklą?
– Turėsite tai aptarti su vyriausiuoju detektyvu.
– Kada atvyks policija?
– Manau, gana greitai. Netrukus su jumis susisieks ir viską
suderins. Tai tiek, viso gero.
– Viso gero.
Robertas išjungė garsiakalbį ir jam ėmė svaigti galva. Tris ar
keturis kartus įkvėpė, lėtai ir giliai.
Policijos tyrimas... Robertas papurtė galvą. Tai blogiausios
naujienos, kokių galima tikėtis.

18

Žmogžudystės Flyto namuose

Tada suvokė: pastarosiomis dienomis jis galvojo vien apie
mokyklos reputaciją. Tačiau, jei įsikišo policija, koroneriui kilo
abejonių, ar Kevendišas aspirino išgėrė per klaidą.

– Jėzau Kristau,  – ištarė. Nejaugi jie mano, kad tai nužu-
dymas. Robertas dar kartą papurtė galvą. Ne, tai ko gero tik
formalumas. Iš tikrųjų, gerai pagalvojus, Čarlio tėvas gana įta-
kingas, kad išsireikalautų tyrimo. Jis prisiminė daugybę kartų,
kai Kevendišas stovėjo priešais jo stalą ir be jokio susidomėji-
mo klausydamasis papeikimų iš aukšto žiūrėjo į jį. Kaskart vis-
kas būdavo taip pat: Robertas jam primindavo, kad archajiš-
ka praktika kitus berniukus išnaudoti kaip asmeninius tarnus
buvo pamiršta jau prieš daugybę metų, ir jeigu jie su tavo no-
rais nesutinka, negali jų skriausti tol, kol šie pradės tau tarnauti.
Čarlis sutikdavo su jam skirta bausme ir toliau elgdavosi lyg
nieko nebūtų nutikę. Čarlis iš pradžių stojo į Itoną, bet neišlaikė
stojamųjų egzaminų. Nuo tos dienos, kai pasirodė Šv. Stepone,
aiškiai leido suprasti, kad mokyklą, jos direktorių ir kitus mo-
kinius laiko už save prastesniais. Jo arogancija gniaužė kvapą.

Ieškodamas įkvėpimo Robertas spoksojo į lordo Grenvilio
Dudlio, XVI amžiuje įkūrusio šią mokyklą, paveikslą, tada pa-
žvelgęs į savo laikrodį suprato, kad beveik pietų metas. Dūrė
pirštu į vidaus telefono mygtuką.

– Taip, pone Džounsai?
– Džene, gal galėtum užeiti?
Po kelių sekundžių tarpduryje pasirodė guodžiantis Dženės
Kolman siluetas. Mokykloje ji dirbo pastaruosius trisdešimt
metų: iš pradžių valgykloje, o baigusi sekretorių kursus – admi-
nistratoriaus asistente iždininko kontoroje. Kai prieš keturioli-
ka metų atvyko Robertas ir sužinojo, kad jo sekretorė netrukus
išeis į pensiją, pasirinko Dženę, kad ją pakeistų.
Ji tikrai nebuvo viena rafinuočiausių kandidačių, bet

19

LUCINDA RILEY

Robertui patiko jos ramus, šaltakraujiškas stilius, o žinios apie
mokyklą buvo nepakeičiamos jam pratinantis prie direkto-
riaus pozicijos.

Dženę mylėjo visi – nuo valytojų iki valdytojų. Ji žinojo visų
vaikų vardus, o dėl ištikimybės mokyklai nebuvo jokių abejo-
nių. Ji buvo trejais metais vyresnė už Robertą, taigi dar arčiau
pensijos, todėl Robertas dažnai susimąstydavo, kaip susitvar-
kytų jai išėjus. Dabar apgailestaudamas suvokė, kad, ko gero,
išeis greičiau už ją.

Dženės nebuvo visą praėjusį trimestrą, nes jai darė klubo
operaciją. Ją pavadavo kompetentingas žmogus, ko gero, daug
geriau nusimanantis apie biuro techniką, tačiau Robertas pasi-
ilgo motiniškai atrodančios Dženės ir džiaugėsi, kai ji sugrįžo.
Pasiruošusi užrašų knygutę ir rašiklį Dženė savo apvalų kūną
nutupdė į kėdę priešais rašomąjį stalą ir labai susirūpinusi pa-
žiūrėjo į Robertą.

– Jūs išblyškęs, pone Džounsai. Gal atnešti stiklinę van-
dens? – Ji kalbėjo Norfolko tartimi.

Robertas staiga panoro priglausti galvą prie didelės Dženės
krūtinės, pajusti jos motiniškų rankų apkabinimą, tame glėbyje
nurimti.

– Skambino iš koronerio biuro, – pasakė vydamas šalin tą
mintį. – Prastos naujienos. Vyks policijos tyrimas.

Dženė kilstelėjo vešlius antakius.
– Ne! Negali būti.
– Lieka tikėtis, kad greit viską užbaigs. Visur šniukštinėjanti
policija sukels tik trikdžių ir nerimo.
– Tai jau tikrai, – sutiko Dženė. – Ar manote, kad visus ap-
klaus?
– Neįsivaizduoju, tačiau nėra jokių abejonių, kad turė-
sime visus perspėti. Bet kurią akimirką turėtų paskambinti

20

Žmogžudystės Flyto namuose

detektyvas. Daugiau sužinosiu pakalbėjęs su juo. Tačiau, ko
gero, geriausia mintis būtų rytoj ryte sušaukti mokyklos su-
sirinkimą didžiojoje salėje, įspėti visus, kas laukia. Tai reiškia
visus, net virtuvės pagalbinius darbuotojus. Ar gali tuo pasirū-
pinti?

– Žinoma, pone Džounsai. Dabar pat to imsiuosi.
– Ačiū, Džene.
Ji atsistojo, tada paklausė:
– Ar jau atskambinote Deividui Mileriui? Šįryt jis vėl skam-
bino, tris kartus.
Robertui mažiausiai norėjosi klausytis bepročio alkoholiko,
panikuojančio dėl savo sūnaus.
– Ne, neskambinau.
– Na, jis kelis kartus skambino vakar vakare, paliko žinučių,
kažką kalbėjo apie tai, kad Roris telefonu atrodė prislėgtas.
– Žinau, sakei. Jam teks palaukti. Šiuo metu galva užimta
svarbesniais dalykais.
– Gal norėtumėte arbatos? Atrodote taip, kad nepakenktų
pakelti cukraus lygį. Padeda ištikus šokui.
– Ačiū, būtų gerai. – Dėkingai linktelėjo.
Ant jo stalo suskambo telefonas. Dženė jį pasiekė pirma ir
atsiliepė:
– Direktoriaus kabinetas.
Ji šiek tiek paklausė, tada delnu uždengė telefono ragelį ir
sušnabždėjo:
– Komisaro pavaduotojas Nortonas, nori su jumis pasikal-
bėti.
– Dėkui.
Robertas paėmė ragelį ir palaukė, kol Dženė išskubėjo pro
duris.
– Čia direktorius, klausau.

21

LUCINDA RILEY

– Direktoriau, skambina komisaro pavaduotojas Nortonas
iš KTB. Greičiausiai žinote, dėl ko skambinu.

– Taip.
– Pamaniau, kad reikia jus perspėti, jog siunčiu kelis detek-
tyvus tirti Čarlio Kevendišo mirties.
– Aha, taip. Taip.  – Robertas Džounsas nežinojo, ką dau-
giau sakyti.
– Jie pasirodys rytoj.
– Iš kur?
– Iš Londono.
– Iš Londono?
– Taip. Bylą perdavė mums į KTB Specialiųjų operacijų sky-
rių. Dirbsime kartu su Šiaurės Norfolko policija.
– Suprantu, kad privalote dirbti savo darbą, pavaduotojau,
tačiau man, be abejonės, kelia nerimą mokyklos veiklos trikdy-
mas, o ką dar kalbėti apie panikos veiksnį.
– Mano kolegos turi labai daug panašių atvejų patirties, di-
rektoriau. Neabejoju, kad situaciją sutvarkys jautriai ir patars
jums, ką daryti su darbuotojais ir mokiniais.
– Taip. Bet kokiu atveju ketinau rytoj sušaukti visos mokyk-
los susirinkimą.
– Puiki mintis. Mano komanda turės progą iš anksto in-
formuoti visus mokykloje ir, galbūt, kiek nuraminti dėl savo
buvimo tarp jų.
– Tada taip ir padarysiu.
– Gerai.
– Ar galėtumėt pasakyti detektyvų, kuriuos siųsite, vardus?
Po šio klausimo įsivyravo trumpa pauzė, galiausiai komisa-
ras atsakė:
– Dar nesu tikras, tačiau iki dienos pabaigos paskambinsiu
ir pasakysiu. Ačiū už sugaištą laiką.

22

Žmogžudystės Flyto namuose

– Ačiū, pavaduotojau. Viso gero.
„Ačiū už ką?“ – dėdamas ragelį į vietą savęs paklausė Ro-
bertas ir susiėmė už galvos.
– O Dieve, – sumurmėjo.
Šitie policininkėliai klausinės apie visų praeitį... asmeninį
gyvenimą... niekada negali žinoti, ką iškapstys. O įtariamuoju
gali tapti ir jis pats...
Skaičiai krinta jau trejus metus. Šiomis dienomis konku-
rencija labai didelė. Mokyklai šito reikėjo mažiausiai. Arba ma-
žiausiai reikėjo jam – kiek savanaudiškiau pagalvojo keldamas
ragelį ir ruošdamasis skambinti valdybos pirmininkui.

23

LUCINDA RILEY

ANTRAS SKYRIUS
Džiazmina Hanter-Koglin – draugai ją vadino Džiaz, o buvę
kolegos detektyve inspektore Hanter  – atitraukė užuolaidas ir
pažvelgė pro savo nedidelio miegamojo langą. Per aprasojusius
langus buvo matyti nedaug, kondensatas liejo peizažą, kuriame
vyravo Salthauso pelkės ir už jų esanti niūri Šiaurės jūra. Negal-
vodama užrašė savo inicialus ant stiklo, visai kaip vaikystėje, aki-
mirką pažiūrėjo į DHK ir ryžtingai nubraukė K.

Ji žvilgtelėjo į daugybę kartoninių dėžių, išmėtytų ant mie-
gamojo grindų. Įsikraustė prieš tris dienas, tačiau iškapstė tik
svarbiausius daiktus, tokius kaip pižama, virdulys ir muilas, o
daugiau nieko nelietė.

Šis nedidelis namelis viskuo skyrėsi nuo to minimalistinio
buto baltomis sienomis Doklanduose, kuriame gyveno kar-
tu su buvusiu vyru. Ir jai tai patiko. Įprastai ji būdavo pedan-
tiškai tvarkinga, tačiau išpakuoti daiktų nenorėjo dėl to, kad
ateinančiomis savaitėmis šiam nameliui teks ištverti didžiulį
remontą. Santechniką rezervavo savaitei, kad įrengtų centrinį
šildymą, stalius turi paskambinti rytoj ir susitarti, kada išma-
tuos virtuvės baldus, taip pat paliko žinučių ir keliems vietos
dekoratoriams.

24

Žmogžudystės Flyto namuose

Džiaz tikėjosi, kad po poros mėnesių pelkių namelis iš vidaus
bus toks gražus, kaip ir buvo galima tikėtis žiūrint į jį iš išorės.

Šiandien lauke buvo šviesiau, taigi Džiaz nusprendė iš pat
ryto išeiti paklampoti po pelkę, link jūros. Apsiavė ilgaaulius
batus, apsivilko „Barbour“ striukę, atidarė laukujes duris ir
įkvėpusi gaivinančio pajūrio oro išėjo į lauką.

Jos namelis stovėjo prie pakrantės kelio, skiriančio kaimą
nuo pelkės ir jūros. Vasarą kelią užkimšdavo būriai turistų,
bandantys pasiekti Šiaurės Norfolko paplūdimius ir pakrantės
kaimus, tačiau šiandien, sausio pabaigoje, jis buvo tuščias.

Tyrinėdama peizažą Džiaz juto vis dar nežymų pasitenkini-
mo jausmą. Dėl to, kad aplink plytėjo lyguma ir trūko medžių,
vaizdas atrodė niūrus ir atšiaurus, tačiau Džiaz reikėjo šito lau-
kinio peizažo. Jame nebuvo nieko, kas pagražinta, niekas ne-
trikdė atšiauraus horizonto, kuris daugybę mylių driekėsi į abi
puses. Paprasta tolumoje susijungiančios žemės ir jūros linija ir
milžiniška erdvė tiko jos nepretenzingam būdui.

Eidama per kelią ji akies kampučiu pamatė iš pašto išeinantį
vyrą, už kokių penkiasdešimties metrų. Ji kirto kelią ir pasiekė
šiurkščią pelkių žolę, buvo susitelkusi į raminantį vandens žliug-
sėjimą po kojomis, tačiau pasirodė, kad kažkas šaukia jos vardą.

Nusprendė, kad tai tiesiog kuolingų klyksmai, – paukščiai
buvo ratu sutūpę į dešinę nuo jos, – ir toliau lipo įkalne, kuri
vienintelė saugojo namelį nuo potvynių – šis faktas sukėlė dau-
gybę diskusijų, kai bandė gauti būsto paskolą.

– Džiazmina! DI Hanter! Prašau, palauk sekundę!
Šį kartą nebuvo jokių abejonių. Ji sustojo ir apsisukusi pa-
žiūrėjo į kelią.
„Jėzau! Ką jis čia veikia?“ – Pasibaisėjusi Džiaz grįžo atgal.
Sustojo už kelių metrų nuo jo ir išspaudė šypsenėlę, kuri neat-
sispindėjo jos akyse.

25

LUCINDA RILEY

– Laba diena, DI Hanter.
– Sere, kodėl jūs čia?
– Malonu ir tave matyti, – pasakė Nortonas ir ištiesė ranką.
– Atsiprašau, – atsiduso, galiausiai priėjo prie jo ir paspaudė
ranką, – tiesiog nežinojau, kad atvyksite, ir tiek.
– Nieko tokio. Taigi, ar pakviesi į vidų, kol nemiriau nuo
šalčio su šiuo plonu švarku?
– Taip, žinoma. Užeikite.
Viduje Džiaz Nortoną pasodino ant sofos ir pakurstė ugnį.
Abiem išvirė kavos ir prisėdo ant medinės valgomojo kėdės.
– Graži vietelė, – pasakė Nortonas, – jauki.
– Dėkui, – atsakė, – man patinka.
Tada kilo nejauki pauzė.
–Taigi, Džiazmina, kaip laikaisi?
Buvo keista girdėti, kaip Nortonas į ją kreipiasi vardu. Šis
faktas tik rodė, kiek per pastaruosius mėnesius pasikeitė jos gy-
venimas, tačiau atrodė, lyg jis į ją žiūrėtų iš aukšto.
– Viskas gerai, – atsakė.
– Atrodai... geriau. Veide kiek daugiau spalvos, nei kai ma-
tėmės ankstesnį kartą.
– Taip, Italijoje šilta net žiemą.
Dar viena pauzė. Džiaz norėjo, kad jis eitų tiesiai prie reikalo.
– Iš kur sužinojote, kad aš čia?  – galiausiai paklausė, nesi-
ryždama pati eiti prie esmės. – Įsikrausčiau vos prieš tris dienas.
Nortonas tyliai nusijuokė.
– Keista, kad tau dar reikia klausti, kai pati dirbai Jarde, ta-
čiau net mūsų kompiuteriai nustatė tik tiek, kad Salthauso gat-
vės dvidešimt devintas namas. Atvykęs ant durų neradau jokių
numerių, todėl pasiteiravau pašte.
– A, – tarstelėjo Džiaz.
– Kodėl čia? – paklausė Nortonas.

26

Žmogžudystės Flyto namuose

– Greičiausiai dėl vaikystės atostogų. Man visada patiko
Norfolkas ir čia ne ką blogiau nei kitur. Taip pat netoli tėvų.

– Taip, žinoma.
Dar viena pauzė.
– Taigi, – Nortonas staiga prakalbo dalykiškai, nes jautė ją
nekantraujant, – nori žinoti, kodėl važiavau kelis šimtus kilo-
metrų, kad ankstyvą žvarbų sausio rytą pasimatyčiau su tavi-
mi. Bandžiau prisiskambinti į mobilųjį, tačiau panašu, kad jo
atsisakei.
– Palikau jį išvykdama į Italiją. O grįžusi nusprendžiau, kad
jis man nereikalingas.
Nortonas linktelėjo.
– Bet kokiu atveju Šiaurės Norfolke iš jo maža naudos. Ma-
niškis ryšio nepagauna nuo Noridžo. Taigi, čia atvykau... nes
noriu, kad grįžtum į darbą.
Džiaz kiek patylėjo.
– Maniau, kad viskas gana aišku, – tyliai pasakė.
– Taip, bet visa tai buvo prieš septynis mėnesius. Išėjai ap-
mokamų atostogų, išsiskyrei, radai, kur gyventi...
– ... ir neketinu iš čia išvykti dirbti į Londoną,  – griežtai
pertraukė Džiaz.
– Neabejoju, kad neketini. – Nortonas nė kiek nesutriko.
– Be to, kaip galėčiau grįžti? Kodėl manot, kad norėčiau
grįžti?
– Džiazmina, gal bent minutę nustotum gintis ir išklausy-
tum, ką turiu pasakyti, – jo balsas netikėtai sugriežtėjo.
– Atsiprašau, sere, – atsakė, – tačiau, gal nepyksite, kad po-
kalbiai apie praeitį manęs netraukia. – Džiaz žinojo, kad elgiasi
priešiškai, bet negalėjo nieko padaryti.
– Taip, matau... – Jis pakėlė į ją akis. – Tačiau noriu žinoti,
kodėl taip pyksti ant manęs. Ne aš buvau tau neištikimas.

27

LUCINDA RILEY

– Tai smūgis žemiau juostos, sere.
– Na, – Nortonas apžiūrinėjo savo nepriekaištingai sutvar-
kytus nagus, – gal tau atrodė, kad buvau.
– Sere, aš suprantu, kad dėl mano vyro negalėjote nieko pa-
daryti. Tuo metu jau buvau nusivylusi ir...
– ... tai buvo paskutinis lašas, – Nortonas gurkštelėjo kavos
ir pažiūrėjo į ją. – Džiazmina, ar žinai, kiek kainuoja rasti ir ap-
mokyti detektyvą inspektorių?
– Ne, nežinau.
– Na, ko gero, maždaug tiek, kad užtektų dar vienam na-
meliui.
– Ar norit, kad jausčiausi kalta?
– Jei padės, tada taip. – Nortonui pavyko išspausti nedidelę
šypseną.  – Net nesuteikei man šanso viską su tavimi aptarti.
Vieną savaitę dirbi už savo stalo, o kitą jau išsinešdini į Italiją.
– Neturėjau kito pasirinkimo.
– Tai tau taip atrodo. Tikėjausi, kad dėl gerų mūsų santykių
jausiesi galinti ateiti pas mane ir viską aptarti, tik tiek. Jei būtu-
me sutarę, kad tavo atsistatydinimas yra vienintelė išeitis, ne-
būčiau tau trukdęs. Tačiau tu tiesiog... pabėgai, be jokios atas-
kaitos, be nieko!
Džiaz veidas buvo abejingas.
– A. Tai to jūs čia atvykote? Reikia ataskaitos?
Nortonas irzliai atsiduso.
– Klausyk, aš darau, ką galiu. Elgiesi kaip agresyvi paauglė.
Faktas toks, kad oficialiai tu vis dar mums dirbi.
Jis iš vidinės kišenės išsitraukė voką ir pastūmė link jos.
– Kas čia? – sumurmėjo raukydamasi.
Viduje buvo algos lapeliai, korespondencija, susijusi su
banko sąskaita, kuria dalijosi su Patriku, mėnesiniai išrašai, ku-
riuos ir toliau siuntė jos senuoju adresu, taigi jų akivaizdžiai

28

Žmogžudystės Flyto namuose

nebuvo mačiusi. Voke taip pat buvo jos prašymas išeiti iš dar-
bo, kurį paskubomis parašė oro uoste ir išsiuntė prieš lipdama
į lėktuvą, skrendantį į Pizą.

– Nelabai... profesionalus išvykimas, taip?
– Ne, ko gero, nelabai, tačiau nemanau, kad dabar tai svarbu.
Džiaz įkišo laišką atgal į voką ir pasiūlė jam.
– Prašom, sere. Oficialiai jums jį įteikiu. Atsistatydinu. Ar
tiks?
– Taip, jei tu to nori. Klausyk, Džiazmina, aš suprantu. Ži-
nau, kad jauteisi nuvilta ir sugniuždyta, o tavo asmeninis gyve-
nimas buvo virtęs griuvėsiais. Tau, ko gero, reikėjo laiko viską
apmąstyti.
– Jo! Maždaug taip ir buvo, sere. – Ji įnirtingai palinksėjo
galva.
– O kadangi buvai pasipiktinusi ir įtūžusi, pasielgei taip,
kaip tuo metu liepė instinktai, o instinktai tau sakė bėgti. Bet
jie tave taip pat ir apakino. Nejaugi to nematai?
Džiaz tylėjo.
– Ir, – tęsė Nortonas, – kadangi buvai apakusi, priėmei ne-
apgalvotą sprendimą, kuris, be to, kad gali sunaikinti daug ža-
dančią karjerą, dar ir kainavo man vieną geriausių mano pa-
reigūnų. Klausyk,  – draugiškai nusišypsojo,  – aš ne idiotas.
Žinojau, kas vyksta. Ko gero, buvo siaubinga sužinoti, ką daro
tavo vyras, ypač dėl to, kad sužinojai kone paskutinė.
Tyla.
Nortonas atsiduso.
– Galiausiai viskas grįžta prie to paties: santykiai darbe yra
pavojingi, ypač kai užsiimi tuo, kuo užsiimame mes. Aš tą patį
pasakiau detektyvui vyriausiajam inspektoriui Koglinui, kai
man pranešė, kad norite susituokti.
Džiaz pakėlė akis.

29

LUCINDA RILEY

– Tikrai? Patrikas man sakė, kad davėte savo palaiminimą.
– Iš tikrųjų pasiūliau vienam iš jūsų pereiti į kitą padalinį,
kad bent jau nesistumdytumėt pečiais tame pačiame. Jis manęs
maldavo, kad leisčiau tau likti, kur esi. Taigi, užuot praradęs
jus abu, nusprendžiau pamėginti, nors žinojau, kad tai prasta
mintis.
– A, sere, ar sakėte, kad jis vyriausiasis inspektorius?
– Taip, tavo buvusį vyrą neseniai paaukštino.
– Nesivarginkite ir nuo manęs sveikinimų nesiųskite.
– Nesijaudink, nesiųsiu.
Žiūrėdama į jį Džiaz pagalvojo, kad Nortonas atrodo visiš-
kai ne vietoje – apsivilkęs prabangiu, Savil Rou siūtu kostiumu,
o kadangi sėdi ant žemos sofos, sulenktos ilgos kojos beveik
siekia krūtinę.
– Ar žinojote, sere? Apie Patriką ir... ją?
– Girdėjau gandų, tačiau negalėjau kištis. Jei dėl to jausiesi
geriau, praėjus porai savaičių po tavo išvykimo ji pateikė pra-
šymą būti perkelta į Padington Griną. Ji žinojo, kad neįstengs
konkuruoti su tavimi. Visi komandos nariai keršydami su ja
elgėsi atšiauriai. Žinai, tu buvai labai populiari. Jie tavęs ilgisi.
Nortonas plačiai nusišypsojo  – parodė gražią eilę stiprių,
baltų dantų. Džiaz nesusivaldė nepagalvojusi, kad dėl vešlių
juodų plaukų, bąlančių ties smilkiniais, ant nosies kabančių
skaitymo akinių ir to, kad sensta, jis tik atrodė oriau.
– Na, sakykime, kad malonu girdėti. Žodžiu, ką dabar veikia
Patrikas ir jo numylėtinė detektyvė konsteblė, yra jų reikalas.
Manęs tai nebedomina. Be to,  – šmaikštavo Džiaz,  – galite ją
perspėti, kad, vos jis pajus konkurenciją, ji sulauks peilio į nu-
garą.
– Neabejoju tuo. Tavo buvęs yra talentingas pareigūnas, ta-
čiau kartu ir žiauriai ambicingas. Vienas dalykas, kurio negalėjo

30

Žmogžudystės Flyto namuose

priimti, buvo potencialiai už jį geresnė žmona. Žinojau, kaip jis
su tavimi elgėsi – nuolat kenkė, žemino, tačiau kadangi niekada
nesikreipei į mane, negalėjau nieko padaryti.

– Ta situacija buvo be išeities. Jis buvo mano vyras.
– Sutinku. Bet kokiu atveju, jeigu išmoks laikyti savo kelnes
užsegtas, drįstu teigti, kad galiausiai pasieks tai, ko siekia.
– Jei tik nori, tegu išdulkina kad ir visą departamentą. Man
tikrai nerūpi.
– Puikus nusiteikimas, – džiaugsmingai atsakė Nortonas. –
Taigi, ar tikrai nori, kad pasiimčiau šitą laišką? Žinai, kad tada
viskas bus oficialu.
Pamojavo laišku prieš ją.
– Taip, noriu.
– Gerai, DI Hanter, – staiga dalykiškai pasakė Nortonas, –
kadangi turėjau progą situaciją aptarti su tavimi, aiškiai paro-
dei, kad esi pasiryžusi palikti pajėgas. Paimsiu šį laišką ir pa-
brukęs uodegą grįšiu į Londoną, ir net neužsiminsiu apie kitą
variantą, kurį ketinau pasiūlyti.
Įsivaizduodama Nortoną pabrukta uodega Džiaz nusišyp-
sojo. Ji kilstelėjo antakius ir atsiduso:
– Nagi, galite ir papasakoti, jei jau taip toli atvažiavote.
– Nori tikėk, nori ne, bet yra ir kitų KTB skyrių. Galbūt bū-
čiau pasiūlęs pereiti į vieną jų.
– Gal Padington Grino? Tada galėčiau jaukiai pasišneku-
čiuoti tête-à-tête su savo buvusio vyro meiluže.
– Apsimesiu, kad šito vaikiško komentaro negirdėjau. Ta-
čiau jis puikiai atskleidžia esmę. Klausimas, atsistatydinai dėl
situacijos vis-à-vis su Patriku? Ar dėl to, kad nebenorėjai dirbti
šito darbo?
– Dėl abiejų priežasčių, – nuoširdžiai atsakė Džiaz.
– Gerai, leisk paklausti kitaip: štai tu, trisdešimt ketverių,

31

LUCINDA RILEY

puikiai apmokyta KTB pareigūnė, gyveni Norfolko užkampyje
kaip kokia senmergė. Ką, po galais, veiksi?

– Tapysiu.
Nortonas kilstelėjo antakius.
– Tapysi? Supratau. Ką, turi omenyje profesionaliai?
– Dievas težino. Jei nebūčiau tapusi policininke, įgijusi
laipsnį Kembridže ketinau stoti į Karališkąjį menų koledžą. Bu-
vau gavusi vietą parengiamojoje programoje.
– Tikrai? – Nortonas atrodė nustebęs. – Gal dėl to ir turi akį
smulkmenoms.
– Gal, bet kokiu atveju, planas toks. Ūkinį pastatą paver-
siu studija. Pardavus senąjį mūsų butą liko pakankamai pinigų,
kad kurį laiką pragyvenčiau. Be to, Rytų Anglijos universitete
yra programa, į kurią galvoju kandidatuoti kitais metais.
– Reikia pripažinti, kad čia nebloga vieta iš naujo atrasti
savo kūrybiškumą, – sutiko Nortonas.
– Būtent, iš naujo, sere, – aistringai pasakė Džiaz. – Darbas
policijoje mane užvaldė. Pamiršau, koks žmogus buvau.
– Hmm, – Nortonas palinksėjo galva. – Suprantu, bet at-
rodo, kad vėl save radai. Atrodo, kad tavo kovinė dvasia tikrai
sugrįžo.
– Tikrai grįžo.
– Klausyk, – atsiduso vėl surimtėjęs. – Kiek bėgsi? Manau,
kad nusivylei ne policija, o vyru, kuris buvo pasiryžęs kiekvie-
name žingsnyje kenkti tau ir naikinti tavo pasitikėjimą savimi.
Stebėjau tave, Džiazmina. Klesti, kai jauti adrenalino antplūdį.
Esi ypatinga detektyvė. Ir ne aš vienas taip manau.
– Jūs... labai malonus, sere.
– Dirbu su faktais, ne malonybėmis. Mane tiesiog ima kar-
tėlis, kai matau, kad tavo sugebėjimų žmogus pasiduoda vien
dėl to, kad nenusisekė santuoka. Mačiau, kaip visus tuos metus

32

Žmogžudystės Flyto namuose

kiekvieną dieną kovojai su seksizmu. Ar tikrai leisi Patrikui lai-
mėti?

Džiaz toliau tylėjo ir atidžiai žiūrėjo į kilimą.
– Dabar paklausyk, – pasakė Nortonas. – Eikime tiesiai prie
reikalo – kai kas įvyko. O jeigu pasakyčiau, kad turiu bylą, ku-
rią nagrinėti reikėtų pavažiavus vos kelis kilometrus nuo čia?
– Tyrimas čia, Norfolke? Kaip tai?
– Vietinėje internatinėje mokykloje vos už Foltešamo įvyko
incidentas. Šeštadienio rytą savo kambaryje buvo rastas negy-
vas mokinys. Man paskambino, nes jo tėvas teisininkas, kuriam
neseniai pavyko gauti kelių svarbių teroristų ekstradiciją į JK.
Manęs paprašė ten nusiųsti kelis žmones ir įsitikinti, kad ne-
įvyko nieko nešvaraus.
Nortonas pažvelgė į šviesias žalias Džiazminos akis ir paste-
bėjo, kad jose žiba nežymus susijaudinimas.
– Tėvas?
– Iš tikrųjų skambučio sulaukiau iš komisaro. Žinai, kad
Londono policija paprastai į tokius dalykus nesikištų, bet...
– ... gerai turėti draugų aukštuose postuose, – Džiaz nusi-
šypsojo užbaigdama jo sakinį.
– Tikrai.
– Tai nuo ko mirė tas berniukas?
– Jis sirgo epilepsija. Į įvykio vietą atvykę paramedikai sakė,
kad ant kūno buvo matyti visi priepuolio požymiai. Tačiau jo
tėvas reikalavo atlikti skrodimą, ir ne be reikalo. Šį rytą man
skambino koroneris ir panašu, kad čia gali slypėti šis tas dau-
giau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Pavyzdžiui?
– Daugiau nieko negaliu atskleisti, kol nepasakei, ar imsiesi
to, ar ne.
Jie abu žinojo, kad imsis.

33

© Kit Riley Legenda byloja, kad Flyto namuose vaidenasi jaunuolis.
Čia jo gyvenimas buvo toks nelaimingas, kad jis pasikorė

ant geležinio kablio, įtaisyto ant rūsio lubų.

LUCINDA RILEY (Liusinda Raili, 1965–2021) – žymi airių kil-
mės rašytoja, pirmąją knygą parašiusi būdama dvidešimt ketve-
rių metų, kai baigė ankstyvą karjerą kine, teatre ir televizijoje.
Jos knygos išverstos į 37 kalbas, visame pasaulyje jų parduota
40 milijonų egzempliorių. Pripažinimą Lietuvoje ir svetur autorei pelnė „Septy-
nių seserų“ ciklas, paremtas mitu apie garsųjį Plejadžių žvaigždyną. Holivudo
kompanija ruošiasi pagal šį ciklą kurti serialą. Knyga „Žmogžudystės Flyto na-
muose“ išsiskiria iš bendro Lucindos Riley kūrinių konteksto. Tai vienintelis jos
kriminalinis romanas, iš naujo atrastas bei suredaguotas jau po autorės mirties
ir tarptautiniu mastu sulaukęs didžiulio rašytojos gerbėjų susidomėjimo.

Netikėta Čarlio Kevendišo mirtis sudrebina Norfolke įkurto internato gy-
venimą. Aspirinui mirtinai alergiškas vaikinas prieš miegą išgeria dvi jo
tabletes. Nors internato direktorius iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti įstai-
gos reputaciją ir laikyti įvykį nelaimingu atsitikimu, netrukus pradedamas
kriminalinis tyrimas. Arogantiškas, išlepintas, merginų dėmesio neatsigi-
nantis Čarlis Kevendišas neretai sulaukdavo kreivų žvilgsnių. Bet kas galė-
jo trokšti jo mirties?

Tirti bylą imasi inspektorė Džiazmina Hanter su detektyvų komanda. Ta-
čiau Čarlio mirtis – tik tragiškų įvykių virtinės pradžia. Netrukus dingsta
kitas mokinys, keistomis aplinkybėmis miršta vienas iš auklėtojų, o aplin-
kui ima sklisti kalbos apie šiurpius praeities įvykius mokyklos koridoriuo-
se. Aštuoni šimtai mokinių, du šimtai internato darbuotojų ir tarp jų be-
sislepiantis žudikas – žmogžudystės Flyto namuose tampa sudėtingiausia
byla inspektorės Džiaz karjeroje.

„Intriguojantis detektyvas su gyvybingais dialogais ir
įtikinamais personažų portretais.“ – Daily Mail

ISBN 978-609-466-695-7

9 786094 666957