„Vilniaus padavimai“

VILNIAUS PADAVIMAI



VILNIAUS PADAVIMAI

Sekdamas Vladislavu Zahorskiu parašė P. Vingis

VILNIUS 2022

Sekdamas Vladislavu Zahorskiu parašė P. Vingis
Pirmą kartą išleido „Aitra“, Kaunas, 1931.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės
Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti,
taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti,
platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba
archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais
tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© „Tyto alba“, 2022
ISBN 978-609-466-650-6

PRATARMĖ

Liaudies kūryba atsiskleidžia dainomis, priežodžiais, patarlėmis, taip pat
pasakomis ir padavimais. Kaip patarlės ir priežodžiai yra liaudies proto ir su-
manumo išraiška, taip padavimai ir pasakos vaizduoja jos tikėjimą ir primena
istorinius faktus bei asmenis. Visa yra padabinta fantazijos, bemaž visuose pa-
davimuose reiškiasi antgamtinė jėga ir daros stebuklai.

Sodžiaus liaudis, bendraudama su gamta ir negalėdama suprasti visų jos
reiškinių, manė, jog joj veikianti antgamtinė jėga, ir amžiais kūrė įvairius pra-
simanymus, pasakas ir padavimus, kuriuose vyrauja šventieji, angelai, velniai,
kerėtojai, burtininkai, laumės, atgailaujančios vėlės, vilkolakiai, paskenduoliai,
vaiduokliai, užkeikti turtai ir t. t.

Miestų gyventojai gyveno šiek tiek kitaip, taigi ir jų padavimai bei legendos
yra kitokio pobūdžio. Miestų padavimų pagrindas dažniausiai yra istoriniai fak-
tai, kurie žmones paveikė savo nepaprastumu.

5

vilniaus padavimai

Nedaug yra miestų Lietuvoje, kurie turėtų tiek padavimų, kaip Vilnius.

Bemaž su kiekvienu kalnu, su kiekvienu senesniu namu ir bažnyčia yra susi-

jęs šioks ar kitoks istorinis padavimas, vaizduojąs anuos laikus, tikėjimą ir

papročius.

Bet gaila. Niekas ligi šiol nesiteikė jų surinkti ir pateikti plačiajai Lietuvos

visuomenei, tai, manau, nemaža tokių bus visai dingę.

Bent iš dalies norėdamas užpildyti tą spragą, radau didelio ir kilnaus praei-

ties mylėtojo ir istoriko d-ro Zahorskio, prieš trejetą ar ketvertą metų Vilniuje

mirusio, šiek tiek surinktų Vilniaus padavimų, parašytų lenkiškai, ir, juo sekda-

mas, parašiau lietuviškai.

Kad skaitytojui jie būtų suprantamesni, pateikiau ir svarbesniuosius Vil-

niaus istorijos bruožus, gal ir ne visai pilnus, bet būdamas priverstas pelnytis

duonos kąsnį sunkiu darbu, neturėjau laiko labiau įsigilinti į Vilniaus istoriją, o

mažoj brošiūrėlėj ir norint sunku plačiau aprėpti visą Vilniaus istoriją.

Rašiau padavimus paprasta liaudies kalba, kad kiekvienam būtų len-

gvai suprantami, ir laikiausi chronologinės tvarkos, kaip kad laikėsi ir d-ras

Zahorskis.

P. V.

Kaunas,
1931 m. sausio mėn. 4 d.

6

STAMBESNIEJI VILNIAUS ISTORIJOS BRUOŽAI

Lietuvos istorikai, senieji raštai ir dokumentai rodo, kad Vilniaus pavadini-
mas kilęs iš pro jį tekančios upės V i l n i o s, o upę taip pavadinę į tą kraštą atėję
lietuviai dėl jos sraunumo nuo žodžio v i l n i s. Tačiau kai kurie norėtų įrodyti,
kad upės vardas kilęs iš žodžio v y l i u s. Mat senovėje ji buvo labai vandeninga
ir gausi apgaulingų sūkurių ir nepastebimų duobių, dėl to nemaža aukų prary-
davo. Bet reikia manyti, kad pirmoji nuomonė yra teisingesnė, nes tai rodo ir di-
desnis žodžių panašumas. Visais tais duomenimis, pirmieji Vilniaus gyventojai
apsigyvenę ant stataus Vilnios upės kranto, kur dabar susieina Bokšto ir Suba-
čiaus gatvės. Ten ir dabar dar esama tvirtovės žymių – didelis požeminis urvas,
kuris, kaip žmonės sako, esąs labai ilgas. Senesnieji Vilniaus krašto gyventojai ir
dabar Vilnių tebevadina V i l n i a. M. Balinskis, kalbėdamas apie Vilniaus var-
do kilimą, rašo: „Pats Vilniaus vardas pareina ne nuo didesnės upės Vilijos, bet
nuo mažesnės jon įtekančios Vilnios, nes pirmosios sodybos turėjusios atsirasti

7

vilniaus padavimai

ant Vilnios kranto; tai rodo senovės tvirtovių žymės.“ Tą pat patvirtina ir d-ras
Zahorskis, didelis Vilniaus praeities tyrinėtojas, kuris prie to priduria, kad dar
keliais šimtmečiais prieš miesto įsikūrimą prie Vilnios ir Neries santakos buvęs
didelis kaimas, taip pat V i l n i a vadinamas.

Vieta, kur dabar yra seniausioji miesto dalis, yra nuolaidi iš pietų į šiau-
rę Neries link, iš trijų šonų apsupta aukštų kalnų: iš rytų Antakalnio kalnai, iš
pietų – Panerių ir iš vakarų – Šeškinės. Pačiam mieste riogso taip pat nemaža
aukštų kalnų, kaip: Plikasis (dabar Trijų kryžių kalnu vadinamas), 206 pėdų
aukščio, Taurakalnis (Pilies), Perkūnkalnis, Bufalo kalnas ir kt. Tie kalnai, kaip
mokslininkai įrodinėja, atsirado per ledynmetį ir susidarė iš suneštų smėlio ir
molio sluoksnių. Kalnai labai puošia miesto apylinkes ir patį miestą slepia nuo
čion vykstančių žmonių, bet užtat, užkopęs į kurį kalną, negali atsigėrėti pui-
kiausiais reginiais.

Senovėje ta vieta buvo apaugusi didžiausiomis tankiomis giriomis, kurios
tęsėsi net iki Nemuno. Jos buvo beveik žmonėms neįeinamos, ir dėl to buvo
tinkamiausia vieta žvėrių prieglaudai. Čia gyveno taurai, briedžiai, elniai, stum-
brai, šernai, stirnos, lokiai, vilkai, kiaunės, lūšys ir kt. Iš paukščių čia veisėsi arai,
sakalai, kurtiniai, slankos ir daugybė kitų smulkesnių miško paukštelių. Medžiai
taip pat įvairiausi augo: ąžuolai, pušys, eglės, skroblai, jovarai, beržai, alksniai,
liepos ir t. t.

Per tą slėnį tekėjo dvi vandeningos upės: Vilnia ir Neris. Jos buvo labai
žuvingos; jose veisėsi įvairių rūšių žuvys: vienos iš jų, kaip lašišos ir eršketai,
atplaukdavo Nemunu iš Baltijos jūros, o kitos, kaip lydekos, mekšrai, ūsoriai,
veisėsi čia pat, kaip ir kitose Lietuvos upėse.

8

vilniaus padavimai

Tokia gamtos turtų gausi vieta negalėjo būti nepastebėta tada besibastan-
čių žmonių, todėl manoma, kad dar kelis šimtmečius prieš tai, kai Gediminas
perkėlė sostinę į Vilnių, ant stataus Vilnios upės kranto buvo įsikūręs didelis
kaimas.

Lenkų istorikas Dlugošas sako, kad toj vietoj, kur dabar stovi Vilnius, pir-
miausia apsigyvenę emigrantai iš Italijos, geriau sakant, iš Romos imperijos. Jau
1129 m. Vilnius buvęs tos srities sostinė ir jį tada valdęs nežinia koks lietuvių
kunigaikštis Davilis ar Vilis. XII šimtmetyje Islandijos keleivis istorikas Snoro
Sturlesonas, rengdamasis aprašyti Norvegijos istoriją, apkeliavo ją ir didelę dalį
Siaurės Europos sričių ir susirinko daug svarbių žinių apie tą kraštą. Savo ke-
lionės aprašyme, minėdamas kai kurias Lietuvos vietas, sako radęs islandiečių
sodybų, kur galėjęs savo kalba susikalbėti. Tos vietos buvo vadinamos T r i k ir
V e 1 n i. Iš to mokslininkai sprendė, kad tai buvę Trakai ir Vilnius.

Kitos gudų-lietuvių kronikos rodo, kad Vilnius buvo minimas apie 1270–
1272 metus, kada, Lietuvos valdovui karaliui Mindaugui 1263 metais mirus ir
kilus Lietuvoje didžiausiam sumišimui, tuo pasinaudoję kryžiuočiai ėmė dras-
kyti Lietuvą ir naikinti jos šventoves. Tada kunigaikštis Šventaragis perkėlė į
Vilnių šventąją romuvą, kryžiuočių sunaikintą, pirmiau buvusią Žemaičiuo-
se, prie Dubysos ar Nevėžio. Ten pat Vilnios ir Neries santakoje kunigaikštis
Šventaragis paskyrė vietą kunigaikščių ir didikų lavonams deginti ir savo sūnui
Gerimantui įsakė ten jo lavoną sudeginti, ir vėliau toje vietoje buvo deginami
visų mirusiųjų kunigaikščių ir kilnesnių bajorų lavonai. Kunigaikščiui Šventa-
ragiui mirus, jo sūnus Gerimantas, pildydamas tėvo valią, sukrovė dideliausią
laužą ir ant jo sudegino tėvo lavoną. Tai įvyko 1268 ar 1270 metais. Be to, kuni-

9

vilniaus padavimai

gaikštis Gerimantas liepė iškirsti apylinkėje augusią girią, padarė didelę aikštę,
pastatė Perkūno garbei didelę šventyklą, įkūrė šventąją ugnį. Prie šventyklos
apgyvendino žynius, krives, kurių pareiga buvo saugoti, kad ugnis neužgestų, ir
šventyklą prižiūrėti. Be abejo, tokiam svarbiam tikybos centrui buvo reikalinga
apsauga. Tai, be tos tvirtovės, kuri jau seniau buvo pastatyta ant Vilnios kranto,
teko daryti kitą, šalia šventyklos ant kalno, pylimo arba volo pavidalo, kuris dar
ir dabar tebematomas ant Pilies kalno iš šiaurės vakarų šono.

Dabar žvilgtelėsime į tai, kieno ir kada buvo pastatyta storų mūrų pilis, ku-
rios griuvėsius ir šiandien dar tebematome Pilies kalne.

Visi Lietuvos istorikai ir metraščiai rodo, kad šita pilis Vilniuje pastatyta
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino apie 1322 ar 1323 m. arba, kaip
sako Kraševskis, tarp 1318 ir 1323 m. Bet su šita pilies įsteigimo data nesutinka
tos žinios, kurias pateikia apie Gedimino statytą pilį kryžiuočių metraštinin-
kas Petras Dusburgietis. Jis sako, kad pilis Vilniuje, ir, rodos, mūrinė, jau sto-
vėjusi 1305 metais, nes šiais metais, regis, pirmą kartą žiemą kryžiuočių vadas
Eberhardas iš Virneburgo, Karaliaučiaus komendantas, nuniokojęs didelius
Lietuvos plotus, atsidūręs prie Gedimino pilies (castrum Gedimini), stovėjo
ant kalno prieš pilį, bet jos nepaėmęs pasitraukė. Šitame žygyje buvo sugau-
ta ir užmušta tūkstantis lietuvių. Kitą kartą,1317 m. birželio 24 dieną, tą pačią
Gedimino pilį norėjęs slapta apsupti Ragainės komendantas Frydrichas iš Li-
bencelės su kryžiuočių kariuomenės 150 vyrų, bet lietuviai laiku pastebėjo ir
pilį apgynė. Kryžiuočiams pasisekę tik papilį (turbūt Žemutinę medinę pilį)
sudeginti. Jau Gediminui iš Trakų sostinę perkėlus į Vilnių, kryžiuočiai, to pa-
ties Dusburgiečio liudijimu, vis dar vadina tą pilį Vilniuje „castrum Gedimini“,

10

vilniaus padavimai

kurios papilį Ragainės komendanto vedami 44 kryžiuočių broliai su 400 vyrų
kariuomene iš Sembos ir Notangos 1324 m. gegužės 22 d. sudegino ir išmu-
šė vietoje rastus gyventojus. Išliko tik tie, kurie buvo pačioje pilyje pasislėpę.
Aprašydamas šitą įvykį kryžiuočių kronikininkas Nikolaus von Jeroschin pilį
vadina Gèdeminnenburg. 1330 m. sausio mėn. kryžiuočiai iš Ragainės vėl kartą
slapta buvo apsupę Gedimino pilį, sudegino Žemutinę, arba Krivių, pilį, išmu-
šė vyrus, moteris ir vaikus, išplėšė visą turtą. Išliko tik 12 vyrų, kurie suskubo
pasprukti į Aukštutinę mūrinę pilį. Pradedant 1334 metais vokiečių kroniki-
ninkai Gedimino pilį vadina Vilniumi ir dažnai aprašo, kaip Kuršo kardininkai
ir Prūsų kryžiuočiai čia apsilankydavę. Taip, pagal kronikas, jie Vilniuje ir apie
Vilnių bastėsi 1334, 1365, 1367, 1369, 1375, 1377, 1379, 1381, 1382, 1385 ir
1390 m. Visų šių žygių metu Algirdo, Kęstučio ir Vytauto viešpatavimo laikais
nė karto Aukštutinės pilies vokiečiams nepavyko paimti, tik 1390 m. jie paėmė
Žemutinę medinę pilį.

Tikint Dusburgiečio pateiktomis žiniomis apie kryžiuočių karo žygius prieš
Gedimino pilį, aiškiai matoma, kad ta pilis buvo įsteigta jau prieš 1305 metus.

Istorikas Narbutas yra linkęs manyti, kad šita Gedimino pilis Vilniuje buvo
įsteigta dar jo tėvo, kunigaikščio Vytenio 1257 metais ir praminta sūnaus Gedi-
mino, kuris tais metais buvo gimęs, vardu. Bet šitokia istoriko nuomone vargu
galima tikėti. Daug panašesnis į tiesą kitas manymas, būtent, kad pilis buvo pa-
statyta paties Gedimino dar jo tėvui Vyteniui viešpataujant (kunigaikštis Vytenis
mirė 1315 m.). Būdamas suaugęs vyras, tėvui jau esant senam, rūpinosi krašto
reikalais, ne tik gynė, bet ir galėjo valdyti visą rytų Lietuvą su Vilniumi ir ją nuo
besiveržiančių gilyn kryžiuočių saugoti, svarbesnėse strategijos atžvilgiu vietose

11

vilniaus padavimai

statyti pilis. Kadangi Gediminas, tėvui Vyteniui mirus, tik 1316 metais tapo Di-
džiuoju Lietuvos kunigaikščiu, tai aišku, kad pilis įsteigta prieš 1305 metus, dar
jam didžiuoju kunigaikščiu nesant. Narbutas, kaip ir daugelis kitų istorikų, klai-
dingai mano, kad Trakų pilį Gediminas 1321 metais, o Vilnių – 1322 m. įsteigęs.
Jisai sako: „Sekančiais 1322 metais Gediminas medžiodamas apsilankęs garsioje
didžiųjų kunigaikščių lavonų deginimo vietoje, Šventaragio slėniu vadinamoje,
pastebėjo kalną, ant kurio stovi paprasta pilis, pastatyta Perkūno šventyklai ginti,
ir kuris gali būti tinkamiausia vieta viso krašto tvirtovei pastatyti.“

Tačiau dauguma metraščių ir dokumentų šitaip pasakoja apie pilies įsteigi-
mą Vilniuje:

Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas mėgdavęs medžioti. Kartą jis nu-
vyko medžioti už 4 mylių nuo Trakų ir užėjo Vilnios ir Neries santakoje didelį
kalną, ant kurio užmušė taurą. Kalnas kunigaikščiui labai patiko, ir jis praminė
jį Taurakalniu. Kadangi buvo vėlu grįžti namon, Gediminas apsinakvojo Šven-
taragio slėny. Naktį jam prisisapnavo geležinis vilkas, kuris taip garsiai staugė,
tarytum jame staugtų šimtas kitų vilkų. Pakirdęs iš miego, sapną papasakojo
savo dvariškiams ir prašė paaiškinti jo prasmę. Bet niekas iš dvariškių negalėjo
tinkamai paaiškinti sapno. Tada pakvietė vyriausią lietuvių dvasininką Krivių
Krivaitį Lizdeiką, kuris taip paaiškino sapną: „Ant kalno, kur kunigaikštis matė
geležinį vilką, turi būti pastatyta pilis, kurios niekas neįveiks, o šimtas jame
staugiančių vilkų reiškia, kad jos garbė garsės visame pasaulyje.“

Toks sapno aiškinimas kunigaikščiui labai patiko. Liepė tuojau kirsti me-
džius, vežti akmenis ir plytas, ir bematant ant kalno išaugo didelė tvirta mūrinė
pilis, kurioje gyveno kunigaikščio dvariškiai, kunigaikščio rūmų didikai ir kt.

12

vilniaus padavimai

Strijkovskis, pateikdamas legendą apie geležinį vilką, priduria, kad Gedimi-
nas užmuštojo tauro ragus davęs aptaisyti auksu ir, keliant iškilmingas puotas
arba vaišinant svetimų valstybių pasiuntinius, iš jų buvo geriamas lietuviškas
midus. Vėliau jie buvę padėti iždan ir saugojami kaip didžiausia valstybės bran-
genybė. Jie išlikę ligi Vytauto Didžiojo laikų. Vieną iš jų Vytautas Didysis, reng-
damasis vainikuotis Lietuvos karaliaus vainiku, 1429 metais Lucke sukviestame
karalių ir kunigaikščių suvažiavime padovanojęs Romos imperatoriui Vengrijos
karaliui Zigmantui.

Įsteigęs pilis Vilniuje, kunigaikštis Gediminas nepamiršo ir senovės lietuvių
dievų garbės ir jų tarnų. Jis gerokai padidino Šventaragio ir jo sūnaus Geriman-
to įsteigtą šventyklą, pristatė krivėms namų, paaukojo dievų garbei gražiausią
ąžuolyną, kuris tęsėsi nuo Antakalnio ligi dabartinių Lukiškių. Gediminas dar
pastatė didelę Perkūno statulą, laikančią rankoje titnago akmenį, iš kurio krivės
įskeldavo šventąją ugnį.

Kaip rodo senesnieji piešiniai, Aukštutinė pilis buvusi mūrinė ir turėjusi
keturis aukštus šešiakampius bokštus. Joje gyveno pats Gediminas ir buvo lai-
komi visi kunigaikščio turtai. Pilies rytų šone Gedimino buvo įtaisyta nedidelė
šventykla, kuri Algirdo laikais buvo paversta stačiatikių cerkvele, o 1387 me-
tais, įvedus Lietuvoje krikščionybę, Jogailos buvo paversta Šv. Martyno bažny-
tėle. Prie pat kalno, iš pietvakarių pusės, buvo pastatyta Žemutinė pilis, Krivių
pilimi vadinama (lenkai ją vadina „Krzywy zamek“ – turbūt turėdami omeny
ne žodį „krivė“, bet žodį „kreivas“), nes čia gyveno ne tik kunigaikščio dvariš-
kiai, bet ir vyriausias tuometinis lietuvių tikybos dvasininkas Krivė Krivaitis.
Šita Žemutinė pilis buvo aptverta aštriakuolių tvora, apkasta pylimu ir apjuosta

13

vilniaus padavimai

abiem Vilnios rankovėm, kurių viena buvo toje pat vietoje, kur šiandien mato-
me, tarpukalny, o kita tekėjo Karalių gatve, per Magdalenos aikštę, pro Baziliką,
toliau Arsenalo gatve ir prie Tiškevičiaus rūmų susiliedavo su Nerimi.

Be šitų dviejų pilių, dar minima ir trečioji pilis. Apie ją kalbama ryšium su
kryžiuočių žygiu prieš Vilnių 1390 m. Tų metų rugsėjo mėn. 4 d. kryžiuočiai
kartu su Vytauto kariuomene atvyko Vilniun. Pirmąją pilį paėmus ir išžudžius
jos įgulą, buvo apgulta Aukštutinė ir Žemutinė pilys. Žemutinėje pilyje buvus
4000 žmonių įgula. Apgulimo metu joje dėl nežinomų priežasčių kilęs gaisras. Iš
keturių tūkstančių žmonių du tūkstančiai pateko nelaisvėn, o du žuvo liepsnose
ir nuo vokiečių kardo. Kur buvus pirmoji pilis – dokumentas nepasako, bet ma-
noma, kad kalbama apie tą pilį, kuri dar prieš Gediminą buvus įsteigta ant stataus
Vilnios kranto, prie Bokšto ir Subačiaus gatvių, kurios žymės ir šiandien tebema-
tomos; tai ilgas urvas ir giliai žemėj randami dideli skaldyti akmenys. Prieš karą
toj vietoj buvo rusų įsteigta Kūdikėlio Jėzaus prieglauda pamestinukams globo-
ti. Rusai, traukdamiesi iš Vilniaus, 1915 metais tą prieglaudą su visais namais ir
jai priklausančia žeme paliko Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti.
Draugijos komitetas visą vokiečių okupacijos laiką ten laikė našlaičių prieglaudą,
vadinamą Didžiąja prieglauda, bet, Želigovskiui smurtu užgrobus Vilnių, lenkai
išvaikė našlaičius ir visą prieglaudą bei jos turtą paėmė savo žinion.

Bendrais bruožais susipažinę su Vilniaus įsteigimu, žvilgtelėkime į Didžio-
jo kunigaikščio Gedimino sostinės perkėlimą iš Trakų į Vilnių. Tai įvykę, kaip
teigia istorikai, apie 1322–1323 metus. Julijus Kračkovskis Vilniaus miesto ap-
rašyme pastebi, kad istorinis Vilnius prasideda tik nuo Gedimino laikų, 1322
metų, bet negalima neigti ir to, jog toje vietoje, kur šiandien yra Vilniaus mies-

14

vilniaus padavimai

tas, dar iki XIV šimtmečio buvusios išsisklaidžiusios mažos sodybos. Greitas
miesto augimas, jo klestėjimas Gedimino laikais, daug, tarytum iš karto pa-
sirodžiusių trobų, ypatinga svarba ir Trakų, pirmesnės Lietuvos kunigaikščių
sostinės, pralenkimas liudija, kad ir vieta prie Vilnios ir Neries santakos turėjo
būti jau nuo seniai žinoma. Fl. Dobrianskis sako: „Sunku manyti, kad taip di-
delis kaimas, kokiu jis pasirodė prie Gedimino, galėtų atsirasti ūmiu laiku, be
to, tuščioje, giria apaugusioje vietoje. Reikia manyti, kad 1323 metais Vilnius
tapo tik Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos sostine, nes ligi to laiko Lietuvos
kunigaikščiai gyveno Kernavėje ir Trakuose.“ Ir M. Balinskis sako, kad Vilniaus
buvimas XIII šimtmetyje yra neabejotinas, bet tikroji jo istorija prasidedanti
vos 1323 metais, kai Gediminas, Lietuvos ir Gudijos karalius, iš čia rašęs savo
laiškus popiežiui ir vokiečių vienuoliams, vadindamas Vilnių savo karališku
miestu. Kitas Lietuvos istorikas, J. Jaroševičius, rašo: „Vilniaus istorijos data
priimami 1322 arba 1323 metai, kada Gediminas, laimingai baigęs savo žygį
Pietų Rusijon (1320 m.), iš Trakų sostinę perkėlė Vilniun. Pilies statymas galė-
jo būti pradėtas kiek anksčiau, nes sunku manyti, kad vienais metais tiek mūrų
galėtų pristatyti. Kad tas kunigaikštis 1323 metais Vilniuje iš tikro jau gyveno,
turime įrodymų iš jo diplomatinių atsišaukimų į popiežių Joną XXII, į įvairius
vienuolių ordinus, į Hanzos miestus ir į taikos derybas su Livonijos magistru ir
Rygos arkivyskupu, tais pačiais metais Vilniuje rašytų. Tačiau negalima many-
ti, kad Gediminas visai tuščioje vietoje būtų steigęs Vilnių. Šventaragio slėnis,
gulįs prie Vilnios su Nerim santakos, paskirtas kunigaikščių lavonams deginti,
negalėjo būti neapgyventas daug anksčiau, negu buvo įsteigta pilis, ir todėl rusų
kronikų tvirtinama, kad Vilnius jau XII šimtmetyje buvęs.“

15

vilniaus padavimai

Kad 1323 metais Vilnius jau buvo Lietuvos sostinė, rodo ir paties Gedi-
mino laiškas: „Christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus“,
rašytas 1323 m. sausio 25 dieną. Be to, Livonijos kardininkų, Rygos arkivysku-
po ir magistrato pasiuntiniai, 1322 metais lankydamiesi pas Gediminą, rado jį
Vilniuje gyvenantį, ir iš tų likusių laiškų matoma, kad tuomet Lietuvos sostinė
buvo Vilnius. Gediminas vienam laiške, rašytame Vilniuje 1323 metais popie-
žiui Jonui XXII, prašo pagalbos prieš vokiečių kryžiuočių ordiną, žadėdamas
pasikrikštyti. Tais pat metais Vilniuje rašyti du laiškai Saksonijos „ordeno pra-
edicatorum“ provincialui ir kitiems kunigams, kuriuose pranešama apie ren-
gimąsi priimti krikščionybę ir prašoma atsiųsti į Lietuvą menininkų ir įvairių
amatininkų. Taip pat pranešama, kad jo karališkam mieste – in civitate nostra
regia dicta Vilna – esanti įsteigta viena bažnyčia, kita Naugardėly, ir prašoma
atsiųsti į jas 4 brolius vienuolius, mokančius lenkų, latvių ir prūsų kalbas. Tais
pat metais Vilniuje parašytas laiškas į Liubeko, Rostoko, Greifsvaldo, Štetino ir
Gotlandijos kraštus kviečiant siųsti Lietuvon įvairių amatininkų, ūkininkų, ku-
riems prižadama įvairių laisvių, žadama pargabenti kunigų, vyskupų, vienuolių
ir aprūpinti jų dvasinius ir materialius reikalus. Tais pačiais 1323 metais Vilniu-
je sudaryta sutartis su Įgaunijos, Vidžemio ir Kuršo kraštais.

Iš to, kas aukščiau pasakyta, aiškiai matome, kad iš Trakų į Vilnių Lietuvos
sostinė tikrai buvo Gedimino perkelta 1322 ar 1323 metais.

Nuo to laiko Vilnius tapo didžiausiu Lietuvos kultūros centru, o lietuvių
dvasiniame gyvenime svarbiausiu židiniu. Tas galingas Lietuvos kunigaikštis,
nukariavęs didelius gudų ir ukrainiečių kraštus, ne kartą nugalėjo lenkus, smar-
kiai juos sumušdamas ir paimdamas daugybes jų belaisvių.

16

vilniaus padavimai

XIII amžiaus gale ir XIV amžiaus pradžioje Lenkija buvo suskaldyta į smul-
kias kunigaikštystes, kurios nuolat tarp savęs kovojo. Matydamas tokią Lenki-
jos silpnybę, čekų karalius Vaclovas II 1291 metais užėmė Lenkiją ir valdė ją
ilgus metus. Paskui nors lenkai ir išsivadavo iš čekų nelaisvės, bet Lenkijoj dar
ilgus metus nebuvo jokios tvarkos. Įsiviešpatavus vidaus netvarkai, Lenkija, di-
delį vargą kęsdama, turėjo gintis nuo lietuvių, kryžiuočių ir kitų priešų, kurie,
niokodami Lenkiją ugnimi ir kardu, pradėjo jungti jos žemes prie savųjų. To-
kia vidaus netvarka ir dažnas kaimynų puldinėjimas vedė Lenkiją prie to, kad
ji 1325 metais buvo priversta sudaryti sutartį su Lietuva. Sutarčiai sustiprinti
Lenkų karaliaus Lokietkos sūnus Kazimieras vedė Gedimino dukterį Aldoną.
Kraičio ji gavo daug aukso, sidabro, brangių kailių ir 24 000 lenkų belaisvių. Tas
faktas aiškiai rodo, kokia galinga tais laikais buvo Lietuva, jeigu galėjo turėti tiek
daug vienos valstybės belaisvių.

1341 metais mirus Gediminui, Lietuvą ėmė valdyti du jo sūnūs: Algirdas
ir Kęstutis. Algirdas paėmė valdyti rytinę ir pietinę dalį su sostine Vilniumi, o
Kęstučiui teko Žemaičiai ir vakarinė Lietuvos dalis su Trakais, kurie buvo jos
sostinė.

Tų dviejų brolių ilgas ir laimingas viešpatavimas davė Lietuvai tokią galybę,
kad priešai po vieną niekuomet nedrįso jos pulti. Tuomet lietuvių kardai tris
kartus daužė Maskvos vartus, o gudų ir ukrainiečių kunigaikščiai prašė Lietuvą
priimti juos savo globon. Lenkų karaliai stengėsi palaikyti geriausius santykius
su Lietuva, o dažnai net prašė lietuvių pagalbos prieš savo priešus, kurie iš va-
karų ir šiaurės neduodavo Lenkijai ramybės. Mat Lietuva tuomet buvo daug
galingesnė už Lenkiją.

17

Nedaug yra miestų, kurie turėtų tokią įspūdingą istoriją,
architektūrą, gamtą kaip Vilnius. Kiekvienas senos gatvės vingis,
šimtmečių senumo bažnyčios, namai, kalvos ir upių slėniai traukia akį
ir masina sužinoti jų slepiamas istorijas, įminti saugomas paslaptis.
Ši XX a. pradžioje parašyta knyga – tikras lobis Vilniaus mylėtojams, ieškantiems
įkvėpimo paklaidžioti po jau žinomas miesto vietas ir mažiau pažįstamus užkaborius.
Knygoje – kone 40 iš kartos į kartą perduodamų istorijų: pagal gydytojo ir istoriko
Vladislavo Zahorskio laiškus P. Vingio atpasakotuose padavimuose

atgyja magiškas ir paslaptingas Vilnius.

ISBN 978-609-466-650-6

9 786094 666506