Muitines balsas 31

Muitin÷s balsas

2014 m. gruodis, Nr. 31

_____________________________________________________

Penkeri metai vadovaujant Lietuvos muitinei

2010 metų sausio 4 d. Lietuvos muitinei prad÷jo vadovauti
Antanas Šipavičius. Baigiantis 5-erių metų Muitin÷s departamento
generalinio direktoriaus kadencijai, pokalbis su juo apie
didžiausius iššūkius, pasiektus rezultatus ir apie tai, kas laukia
ateityje.

Kaip vertinate savo kadenciją?

Vadovauti muitinei, kurios veikla įvairiapus÷ ir daugialyp÷, nelengvas, bet
įdomus uždavinys. Tod÷l esu d÷kingas savo pavaduotojams, įstaigų vadovams
ir visiems muitin÷s darbuotojams, kurių patirtis ir kompetencija pad÷jo
įgyvendinti id÷jas. Nes tai, kas padaryta, padaryta visų muitin÷je dirbančių
žmonių pastangomis. Juolab, kad pirmaisiais vadovavimo muitinei metais
institucija, kaip ir visa valstyb÷, susidūr÷ su sunkmečio iššūkiais. Tuo metu
teko priimti daug sunkių ir nepopuliarių sprendimų, tačiau ši sunkmečio
situacija paskatino ir kitu žvilgsniu pažvelgti į muitin÷s struktūrą, optimizuoti jos
veiklą.

Pasikeit÷ muitin÷s struktūra, buvo centralizuota kai kurių muitin÷s padalinių veikla, tai leido nukreipti daugiau
pareigūnų dirbti muitin÷s postuose, suvienodinti pareigūnų darbo užmokestį, sutaupyti l÷šų vykdant viešuosius
pirkimus. O reorganizuojant muitin÷s struktūrą visada buvo galvojama ir siekiama, kad muitin÷ teiktų kuo
kokybiškesnes paslaugas savo klientams – verslininkams, importuojantiems ir eksportuojantiems prekes, vež÷jams
bei keleiviams.

Žinoma, labiausiai muitin÷ yra minima kalbant apie kovą su kontrabanda. Kai prad÷jau dirbti Lietuvos muitin÷s vadovu
2010 metais, šeš÷lin÷ tabako rinka viršijo 42 proc. Nuo 2010 metų bendromis teis÷saugos institucijų pastangomis
nelegalią tabako gaminių rinką Lietuvoje pavyko sumažinti net 15 proc. – iki, paskutiniais duomenims, 27 proc. Tai yra
labai daug. 2011 m. muitininkai nutrauk÷ dviejų stambių nusikalstamų grupuočių, užsi÷musių kontrabanda, neteis÷tu
akcizinių prekių, taip pat narkotinių medžiagų disponavimu bei kitais sunkiais nusikaltimais, veiklą.

Dar vienu iššūkiu tapo ir did÷jantys narkotinių medžiagų sulaikymai. Džiaugiuosi, kad pareigūnų įdirbis leidžia vis
dažniau aptikti ir konfiskuoti rekordinius narkotikų kiekius.

O tai, kad narkotikų ir akcizinių prekių kontrabandos mažinimas – svarbus uždavinys ne tik Lietuvai, rodo ir Europos
institucijų d÷mesys šiam klausimui. Vienas iš 2013 metų II pusmetį vykusio Lietuvos pirmininkavimo ES tarybai
prioritetų buvo veiksminga išorinių ES sienų kontrol÷, taip pat kova su sukčiavimu ir kontrabanda. Pirmininkavimo metu
buvo parengtos ir priimtos ES Tarybos išvados d÷l kovos su cigarečių kontrabanda ir kitokia neteis÷ta prekyba tabako
gaminiais stiprinimo. Jose akcentuojama, kad kova su cigarečių kontrabanda gali būti efektyvi tik bendromis valstybių
narių, Europos institucijų ir agentūrų, tarptautinių organizacijų pastangomis. Kaip to įrodymas – Lietuvos muitin÷s
pareigūnų inicijuota ir koordinuota tarptautin÷ muitinių operacija „Warehouse“, kurios rezultatai nustebino ir Europos
Komisijos vadovus – operacijos metu užkardyta žala ES ir valstybių narių biudžetui siekia 9 mln. eurų. Lietuvos
muitin÷s pareigūnai atsiskleid÷ kaip gebantys koordinuoti 28 ES valstybių muitinių ir mokesčių tarnybų veiklą
operacijos metu, greitai reaguoti ir prisiimti atsakomybę.

Ne mažesni iššūkiai muitin÷s darbuotojų lauk÷ ir tradiciškai pirmininkaujančioje šalyje rengiant ES Tarybos Muitų
sąjungos darbo grup÷s pos÷dį bei aukšto lygio seminarą „Muitinių bendradarbiavimas rytiniame ES pasienyje“, kurių
metu buvo užtikrintos konstruktyvios ir rezultatyvios ES šalių atstovų diskusijos. Džiaugiuosi tikrai kompetentingais
Lietuvos muitin÷s darbuotojais, kurie visas užduotis atliko puikiai.
Simboliška, kad pirmininkavimo metu, 2013 m.
spalio 9 d. – t. y., minint 23-iąsias Lietuvos
muitin÷s atkūrimo metines, buvo priimtas
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas,
kuriuo nustatomas Sąjungos muitin÷s kodeksas.
Tai bus pagrindinis muitų teis÷s aktas 28
Europos Sąjungos valstyb÷ms nar÷ms, taikomas
tiesiogiai ir reikalaujantis, kad visos muitinių
administracijos dirbtų kaip viena ES muitin÷s
administracija.

Visgi per Jūsų kadenciją daugiausia aistrų
suk÷lęs sprendimas – už piktnaudžiavimą
tarnyba sulaikyti trečdalį didžiausio Lietuvos
muitin÷s posto – Medininkų – pareigūnų. Ar
tai pad÷jo pažaboti korupcijos apraiškas
muitin÷je? Ar ryžtum÷t÷s tokiam sprendimui
dar kartą?

Noriu pabr÷žti, kad sprendimas sulaikyti 30 Medininkų posto pareigūnų negim÷ per vieną naktį. Apmaudu, kad
pritaikius visas korupcijos prevencijos priemones, nepavyko pasiekti norimo rezultato, ir teko prad÷ti baudžiamąjį
pareigūnų persekiojimą. Tačiau žinau viena – jeigu būtų v÷l tokia situacija – ryžčiausi tokiam sprendimui dar kartą,
bet kiekvienas iš mūsų turime padaryti viską, kad tokio sprendimo nebereik÷tų priimti.

Ir jeigu iki piktnaudžiavimu tarnyba įtariamų Medininkų posto pareigūnų sulaikymo nebūdavo pranešimų apie siūlomą
kyšį, tai per pastaruosius keletą metų situacija pasikeit÷ kardinaliai. Šiemet užfiksuota beveik 800 neteis÷tų pinigų
davimo atvejų, apie kuriuos nustatyta tvarka praneš÷ 222 muitin÷s pareigūnai. Tris kartus, palyginti su pernai metais,
išaugo ikiteisminių tyrimų skaičius d÷l muitin÷s pareigūnų papirkimo: postų pareigūnai iniciavo 51 ikiteisminį tyrimą
d÷l nusikalstamos veikos – papirkimo (2013 m. d÷l muitin÷s pareigūnų papirkimo prad÷ta 14 ikiteisminių tyrimų).

Antikorupcin÷s aplinkos formavimas – tai
kiekvieno pareigūno užduotis ir kasdienis darbas,
ir aš labai džiaugiuosi, kad teigiamus pokyčius
muitin÷je pastebi ir įvertina verslo atstovai. Noriu
tik÷ti, kad ir ateityje bus dirbama taip, kad
korupcijos apraiškos muitin÷je ne tik sumaž÷tų,
bet ir išnyktų.

Kandidatuodamas į Muitin÷s departamento
generalinio direktoriaus postą prieš 5 metus
tur÷jote programą. Ar ko nors nepavyko
įgyvendinti?

2014 m. minint Tarptautinę antikorupcijos dieną, MD generalinis Galvoju, kad apie 80 proc. programoje numatytų
direktorius Antanas Šipavičius apdovanojo 11 pareigūnų, tikslų įgyvendinti pavyko. Ko nepavyko pasiekti –
labiausiai prisid÷jusių prie antikorupcin÷s aplinkos muitin÷je tai visgi nepavyko iki galo išnaudoti elektroninio
formavimo deklaravimo galimybių, nepavyko atskirti
dokumentinio ir fizinio prekių tikrinimo, nors šia
kryptimi yra nemažai dirbama.

Ar Finansų ministras gal÷tų tur÷ti kokių nors pastabų Jums, kaip Muitin÷s departamento vadovui?

Bendradarbiavimas su Finansų ministru R. Šadžiumi visada buvo dalykiškas ir konstruktyvus. Tenka pripažinti, kad jo
pasteb÷jimai d÷l kovos su kontrabanda, šeš÷lin÷s rinkos mažinimo buvo tikslūs ir teisingi, o visas jo skirtas užduotis
Muitin÷s departamentui steng÷m÷s įgyvendinti.

Ar negalvojate kandidatuoti antrai kadencijai?

Id÷jų ir minčių turiu daug, tačiau sprendimus priimu tada, kada ateina laikas juos priimti.

Tuomet kokių palink÷jimų tur÷tum÷te sau arba kitam
Lietuvos muitin÷s vadovui?

Visų pirma, tai labai nor÷čiau palink÷ti sau ar kitam
vadovui, kad pavyktų suvienyti Lietuvos muitinę kaip
organizaciją, kad jos pareigūnai didžiuotųsi dirbdami
muitin÷je ir tarnaudami valstybei. Kad pavyktų pasiekti
didesnių atlyginimų tikrai atsakingą darbą dirbantiems
žmon÷ms. Ir dar – kad būtų proga didžiuotis vadovaujant
muitinei, kaip didžiavausi aš, 2010 metų Kovo 11-ąją
steb÷damas Lietuvos muitin÷s pareigūnų dalyvavimą
iškilmingame parade Vilniaus Gedimino prospekte.

_G_en_er_al_inį_di_rek_to_rių_k_alb_in_o _Gi_nta_r÷_V_itk_au_sk_a_it÷_-Š_atk_au_s_kie_n÷___________________

Medalis – (ne)įkainojama vertyb÷

Prieš kurį laiką vieno kolegos akis benaršant internete užkliuvo už skelbimo, kurio autorius siūlo už 650 litų
pirkti muitin÷s medalius. Paskambinus skelbime nurodytu telefonu, Antanu pasivadinęs solidžiu balsu
kalbantis vyriškis papasakojo, kad medaliai yra trys, I, II ir III laipsnių, sutiko padaryti 50 litų nuolaidą ir net
pasisiūl÷ atvežti juos ten, kur mums reikia. Žinoma, medalių nepirkome, tačiau nutar÷me išsiaiškinti, ar daug
muitin÷s pareigūnų ir kokiomis aplinkyb÷mis sutiktų parduoti gautus medalius. Muitin÷s intranete paskelbtos
apklausos rezultatai parod÷, kad trečdalis apklausoje dalyvavusių muitin÷s pareigūnų tam tikromis
aplinkyb÷mis pagalvotų apie turimų medalių pardavimą.

Apie šią situaciją kalbam÷s su Muitin÷s departamento generalinio
direktoriaus pavaduotoju, etikos komisijos pirmininku Algiu Cibulsku.

Kaip vertinate tokį poelgį – m÷ginimą parduoti muitin÷s medalius?
Juokaujant galima būtų sakyti, jog vertinu „gerai“ – vadinasi muitin÷s
medaliai turi vertę, jei yra norinčių juos pirkti. O jei rimtai – kyla įvairių
minčių. Ir pirmiausiai – kas juos pardavin÷ja: muitininkas, buvęs
muitininkas ar kažkas iš įmon÷s, gaminančios apdovanojimus? Sunku
patik÷ti, jog pardav÷jas yra šiandien dar tebetarnaujantis muitininkas.
Jei taip – tai kažką pražiūr÷jo tiesioginis jo viršininkas, tris kartus
teikdamas apdovanoti „Už nepriekaištingą tarnybą“ (buvo parduodami
trys I-III laipsnių medaliai – aut. pastaba).

Ar apskritai žmogus gali parduoti gautus apdovanojimus, ar tai legalu?
Man asmeniškai neteko matyti reglamentavimo, nustatančio konkretaus apdovanojimo pardavimą,
dovanojimą, paveld÷jimą ar pan. Apdovanojimų steig÷jams rengiant konkretaus apdovanojimo nuostatus,
matomai ir į galvą nešov÷, kad galimi pardavimo atvejai. Egzistuoja nuostatos, kad iš nusikaltimą padariusio
asmens gali būti atimamas apdovanojimas, t. y. panaikinamas sprendimas d÷l apdovanojimo skyrimo ir
pareikalaujama grąžinti apdovanojimą.
Kita vertus, tiek muziejuose, tiek privačiose kolekcijose rasime įvairių laikotarpių įvairių apdovanojimų.
Manau, kad didesn÷ jų dalis yra pirkti. Jei apdovanojimus pardavin÷ja juos gavęs asmuo – kyla moral÷s,
etikos klausimų. Kiekvienu apdovanojimu siekiama pagerbti konkretų asmenį už konkretų poelgį, konkrečią
veiklą. Ar garb÷ matuotina tik pinigais?

Kaip manote, kod÷l kai kuriems apskritai šauna į galvą mintis parduoti medalius – juk tie 600 Lt
tikrai nepavers žmogaus milijonieriumi?
Jei tai asmeniniai apdovanojimai – tai jau konkretaus asmens vertybių klausimas. Gal žmogui tikroji
vertyb÷ yra PINIGAS, o medalis – tik „geležiukas“, pad÷ka – tik „popieriukas“...
Mūsų surengtoje Aktualaus klausimo apklausoje 63 proc. respondentų gautų apdovanojimų
nepardavin÷tų jokiu būdu, likę 37 proc. tam tikrose situacijose visgi iškeistų apdovanojimus į
pinigus. Kaip manote, kod÷l net kas trečias iš mūsų nevertina institucijos apdovanojimų?
Aš, pirmiausiai, matyčiau, kad du iš trijų vertina muitin÷s apdovanojimus. O d÷l likusio trečdalio – reik÷tų
žvilgtel÷ti giliau: kokiais atvejais, kokiomis sąlygomis jie linkę apdovanojimus versti pinigais. Gal žmogus
pamąst÷ labai plačiai, filosofiškai, pav.: paband÷ lyginti apdovanojimo ir žmogaus gyvyb÷s vertę, gal
pafantazavo, pav., ar parduočiau medalį už milijoną, ar dar kokių priežasčių prigalvojo.
Vienareikšmiškoms išvadoms daryti, manau, mažoka informacijos.
Ar tokia situacija nerodo, kad kažkas nelabai gerai su institucija, jei jos apdovanojimai
nevertinami?
Dažnai sakoma, kad gyvenime būna trečdalis „už“, trečdalis „prieš“ ir likęs trečdalis – susilaikiusiųjų. Šiuo
atveju – beveik du trečdaliai nelinkę pardavin÷ti gautų apdovanojimų, tad manau, kad situacija yra gera. O
jei yra linkusių juos pardavin÷ti – tai, ko gero, ne su institucija yra kažkas negerai, bet su pačiu asmeniu:
gal jis dirba nemielą darbą ir tod÷l negerbia institucijos, gal jo vertybių skal÷je tik pinigai, gal dar kažkokia
priežastis.
Kaip manot, galbūt gaunami apdovanojimai pareigūnams taptų vertybe, jei jie būtų dalinami ne
taip dosniai ir dažnai?
Tarnybos LR muitin÷je statute numatyta, kad atitinkamo laipsnio atminimo medalius pareigūnas gali gauti
nepriekaištingai ištarnavęs 5, 10, 15 ar 20 metų. Taigi – geriausiu atveju medaliu gali būti apdovanotas
kartą per penkerius metus. Nemanau, kad tai per dažnai. Būčiau linkęs manyti, kad atsakingai atliekantys
pareigas turi būti skatinami ir dažniau kitomis priemon÷mis ir būdais. O jei mūsų organizacijoje yra gausus
būrys vertų apdovanojimų kolegų ir tod÷l susidaro įspūdis, jog būna dažnas „apdovanojimų lietus“ – tuo
vert÷tų tik džiaugtis.

Ką pasakytum÷te pareigūnui, kuris šioje
konkrečioje mūsų aptartoje situacijoje
pardavin÷ja tris medalius, jei jį
sutiktum÷te?
Vienareikšmiškas išvadas daryti sud÷tinga.
Juk jei pareigūnas turi tris medalius, reiškia,
jog penkiolika metų jis tarnavo garbingai ir už
tai buvo vertinamas. Netinkamas yra tik
dabartinis jo poelgis. Tod÷l tiesiog paklausčiau
pareigūno, kas privert÷ taip pasielgti, kas
nutiko – ar vertyb÷s pasikeit÷? Ir kas dabar
jam yra vertyb÷?

Ir pabaigai, naudodamiesi proga, priminkime „Muitin÷s balso“ skaitytojams apdovanojimų
nešiojimo tvarką.
Trumpai nusakyti apdovanojimų nešiojimo tvarką būtu sunku, netgi neįmanoma. Apdovanojimai
nešiojami atsižvelgiant į apdovanojimo reikšmingumą, aprangą, prie kurios segamas apdovanojimas ar
jo pakaitas, apdovanojimo nešiojimo laiką (įprastin÷ ar šventin÷ diena), progą, turimų apdovanojimų kiekį
ir pan. Muitininkas svarbiausias nuostatas atras LR valstyb÷s apdovanojimų įstatyme, LR Prezidento
2003-01-16 dekretu Nr. 2026 patvirtintose Ordinų, medalių ir kitų pasižym÷jimo ženklų bei jų pakaitų
nešiojimo taisykl÷se bei Muitin÷s departamento generalinio direktoriaus 2007-04-20 įsakymu Nr. 1B-287
patvirtintose LR muitin÷s garb÷s ženklų ir atminimo medalių teikimo ir naudojimo taisykl÷se. Egzistuoja
parasta taisykl÷ – uniformas turintys pareigūnai turi nešioti apdovanojimus arba jų pakaitus.
Apdovanojimai segimi Lietuvos valstyb÷s švenčių ir atmintinomis dienomis, kitomis visuomen÷s
gyvenimo progomis, o kasdien÷je tarnyboje prie švarko nuolat segimi apdovanojimų pakaitai – juostel÷s.
Tiek apdovanojimai, tiek jų pakaitai segimi pagal min÷tuose teis÷s aktuose nustatytą eiliškumo tvarką.

Ką dar galime nuveikti institucijos skaidr÷jimui?

Fotoreportažas iš Tarptautin÷s antikorupcijos dienos min÷jimo Muitin÷s departamente

Gruodžio 9-ąją būrys pareigūnų susirinko prie kiek Muitin÷s departamento generalinis direktorius
Antanas Šipavičius pamin÷jo, jog situacija
įmanoma „apskrito” stalo pasienio postuose keičiasi į gerąją pusę, o
pavaduotoja Ramut÷ Liupkevičien÷ pasidžiaug÷,
kad į renginį susirinko tiek daug jaunų žmonių, ir
palink÷jo tarnauti dorai bei sąžiningai

Malkų įlankos jūrų uosto posto viršininkas Gintaras Fabijonavičius Medininkų kelio
teig÷ matantis, jog muitin÷ keičiasi iš vidaus, o Pilies jūsų uosto posto viršininkas
posto inspektor÷ Erika Kasparavičiūt÷, atsisakiusi 1000 Lt kyšio, Arūnas Sarulis
prisipažino, jog tą dieną jaut÷si padariusi kažką išties įspūdingo. Ji išreišk÷ viltį, jog
teig÷, jo pasielgti kitaip jai net nekilo mintis, nes pa÷męs kyšį ateityje bus
žmogus nesijaus gerai pats prieš save daugiau viešai
kalbama apie
antikorupcin÷s
aplinkos
formavimą
muitin÷je

Medininkų kelio posto inspektorius Medininkų kelio posto Dar vienas Medininkų kelio posto
Mindaugas Striokas teig÷, jog ateidamas inspektorius Tautvydas inspektorius Šarūnas Pakeltis džiaug÷si
dirbti į muitinę, lengvo darbo nesitik÷jo, Marma ne tik žad÷jo apie vadovyb÷s ir tiesioginių viršininkų
tačiau d÷l savo sprendimo tapti renginį papasakoti kitiems palaikymu ir, atkreipęs d÷mesį į salę
muitininku n÷ kiek nesigaili pareigūnams, bet ir puošiantį logotipą, teig÷, jog jam
paskatinti juos elgtis patinka būti tuo raudonu žmogumi
sąžiningai juodoje mas÷je

Generalinio Tarnybinių tyrimų
direktoriaus tarnybos viršininkas
pavaduotojas
Algis Cibulskas Giedrius Cininas
teig÷ norintis, pad÷kojo
jog fraz÷
susirinkusiems
„nekorumpuotas pareigūnams už tai,
kad jie patik÷jo id÷ja, ir
pareigūnas” kad jų d÷ka galima
muitin÷je būtų ne kalb÷ti apie realią kovą
išimtis, o taisykl÷
su korupcija
Renginio viešnia,
Medininkų kelio posto
„Transparency inspektorius Jan Stančik
prisimin÷ atvejį, kai vienas
International” Lietuvos vyriškis po drabužiais sl÷p÷
skyriaus projektų kontrabandines cigaretes ir
vadov÷ Rūta siūl÷ kyšį. Kaip paaišk÷jo
Mrazauskait÷ v÷liau, pažeid÷jas buvo Jano
akcentavo, kad
pokyčiai prasideda bendrapavardis: „Kai
nuo kiekvieno
pareigūno, nuo pamačiau jo pavardę, tai taip
aiškios vadovų ir atsis÷dau. Gerai, kad k÷d÷
pozicijos, nuo sieną buvo”.
kertančiųjų požiūrio

Raigardo kelio posto inspektorius Šarūnas Medininkų kelio posto
Kvaraciejus sak÷, jog pastaruoju metu inspektorių Tomą
krovininių automobilių vairuotojai neretai Bedulskį šiemet
klausia, ar dar galioja muitin÷je tradicija palikti
dokumentuose pinigus pažeid÷jai band÷ papirkti
daugiausia – net 17 kartų,
Na ir, žinoma,
kokia švent÷ ir visus – nes÷kmingai
be torto...
Kybartų kelio posto
viršininkas Raimondas
Šapoka džiaug÷si ne tik
generalinio direktoriaus
pad÷ka, bet ir MD
komunikacijos specialistų
dovana už geranoriškumą
ir svarų ind÷lį formuojant
teigiamą mūsų
institucijos įvaizdį

Kiti metai pagal Rytų horoskopą – Ožkos / Avies

Ožka n÷ra kvaila. Ji galvoja apie naudą sau ir vikriai
sukiojasi visuomen÷je. Praktiškai nepamesdama realyb÷s
jausmo ir nesileisdama į nuotykius, tvarko savo reikalus.
Ožka blaiviai įvertina savo pad÷tį ir atkakliai, su
užsispyrimu eina kartą nužym÷tu, kaip jai atrodo, teisingu
keliu į s÷kmę. Šio simbolio žmon÷s elegantiški, artistiški,
m÷gstantys gamtą.

Pakalbinome muitinėje dirbančius Ožkos metais gimusius vadovus. Ar tikrai jie blaiviai vertina padėtį ir veda mus į šviesų
rytojų? Ar myli gamtą ir yra artistiški? Sužinosite perskaitę mūsų parengtus interviukus.

Vida Rauluškevičiūtė, Vilniaus TM 1. Ar tikite horoskopais? Kaip manote, ar horoskopas lemia žmogaus
Vaidotų geležinkelio posto viršininko pavaduotoja charakterį?
2. Kai Jūsų klausia, kieno metais esate gimęs, ką renkatės – Ožkos (pagal
japonų) ar Avies (pagal kinų horoskopą)? Kodėl?
3. Kokias gerąsias Ožkų / Avių savybes išskirtumėt?
4. Ko tikitės iš kitų metų?
5. Ko palinkėtumėt kolegoms, gimusiems Ožkos / Avies metais?

1. Horoskopais ir kitais mistiniais dalykais aš tikiu ir, pasitaikius progai, skaitau,
ką lemia mano ženklui fortūna. Tikiu, kad fortūna kartais padeda formuoti
žmogaus charakterį, taip pat tikiu posakiu: ,,Atsidurti reikiamoj vietoj reikiamu
momentu“.

2. Aš pabrėžiu, kad esu gimusi Ožkos metais, nes šis gyvūnas man – Šauliui − yra
artimesnis mano charakteriui, nes yra triukšmingas, turintis gerą apetitą ir
nepasiduodantis, bet kovojantis, jei reikia − atstato ragus. Veržlus ir drąsus.

3. Manau, kad Ožkos mėgsta ir trokšta permainų, joms reikia naujų iššūkių iš
gyvenimo, labai mėgsta keliones, nors yra kartais kaprizingos ir užsispyrusios.

5. Savo kolegoms Ožiams ir Ožkoms linkiu gerų 2015-ųjų metų. Suplanuokime sėkmingus metus, kad galėtume patys valdyti savo
laiką ir tai padės pajusti mums laisvės pojūtį!
*********************************************************************************
2. Pagal Zodiako ženklą esu Liūtas ir manau, kad Ožkos savybės labiau atitinka
„liūtišką“ charakterį, t. y. ji yra kolektyviška, užsispyrusi (sako – užsispyręs kaip
ožka), sumani, blaiviai vertinanti padėtį ir atkakliai einanti savo keliu. Todėl kai
klausia, kieno metais esu gimęs, visada atsakau – Ožkos. Avelė – ožkos
priešingybė: kvailutė, paklusnutė ir be jokio šarmo.

3. Manau, kad gerosios šio ženklo savybės yra draugiškumas, taikingumas,
kuklumas, jautrumas, nuoširdumas. Blogosios – neapsisprendimas, dvejojimas,
pesimizmas, nestabilumas.

4. Tikiuosi, kad 2015 m. Ožkelė ragais ir kanopomis gerai įspirs į sėdimąją, kad
dėčiau daugiau pastangų, mažiau kiurksočiau, daugiau dirbčiau ir kelčiau sau
aukštesnius tikslus. O jei rimtai, kadangi esu daugiau optimistas negu
pesimistas, manau, kad viskas visose srityse eis tik geryn.

Algimantas Antanevičius, Kauno TM Alytaus
krovinių posto viršininkas

Ar tikite horoskopais? Kaip manote, ar horoskopas lemia
žmogaus charakterį?

Daugiau netikiu, nei tikiu. Tikiu daugiausiai atgaline data, kai
horoskopo teiginius man pritaiko jau įvykusiems faktams, arba
dienos pabaigoje stebiuosi, na tai kur tas nuotykis, kuris turėjo
įvykti, negi pražiopsojau ir gal kas nugvelbė?

Kai Jūsų klausia, kieno metais esate gimęs, ką renkatės – Ožkos
(pagal japonų) ar Avies (pagal kinų horoskopą)? Kodėl?

Aišku ožkos, pervardinu į ožio. Ožys mums, lietuviams, artimesnis
pagal tautosaką, mitologiją – tai įšoka į rūtų darželį, tai juodas
būna kaip nelabasis. Ožys visada lyderis - vadovauja bandai taip
pat ir avinų, ir avių.

Eugenijus Bartkus, Vilniaus TM
Vaidotų geležinkelio posto viršininkas
Avinas ir Afrikoje avinas, nesutikau avino, kuris vadovautų ožiams. O dėl japonų ir kinų, tai japonai, kažkaip „solidesni“, turi
imperatorių, Toyot‘ą, o kinai yra kinai. Man dar ožys asocijuojasi su medžiokle, geidžiamu medžioklės trofėjumi, ožio (stirnino)
ragais.

Kokias gerąsias Ožkų / Avių savybes išskirtumėt?
Nenoriu girtis, bet užsispyrimas yra ne vienintelė gera savybė.

Ko tikitės iš kitų metų?
Ramiai ganytis kartu su banda, kad niekas „ožiams“ neluptų „skūrų“.

Ko palinkėtumėt kolegoms, gimusiems Ožkos / Avies metais?
Kolegos – nesibadykit.
*************************************************************
Kadangi esu Ožkos metais gimęs Dvynys, tai ir charakteris šiek tiek skiriasi
nuo kitų Zodiako ženklų gimusių tais metais.

Kokias gerąsias ir blogąsias Ožkų / Avių savybes išskirtumėt?

Gerosios: laki fantazija, draugiškumas, taikingumas, kantrybė,
sąžiningumas, optimizmas (kas nelabai būdinga ožkos metais gimusiems).
Blogosios: jei nesudaromos geros sąlygos, darosi kaprizinga; jei darbą gali
padaryti rytoj, niekada nedarys šiandien, o gal visai nereikės daryti; per
daug karinga.

Kai Jūsų klausia, kieno metais esate gimęs, ką renkatės – Ožkos ar Avies, Daiva Guzevičienė
ir kodėl? MD Dokumentų valdymo skyriaus viršininkė
Net nesusimąstydama sakau, kad gimiau Ožkos metais. Ožka –
užsispyrimo, kaprizingumo simbolis, o užsispyrimo man netrūksta.

Ko tikitės iš kitų metų?

Ožkos metai visada būna ypatingi tais metais gimusiems žmonėms visose srityse. Tikiuosi, kad 2015 metai suteiks dar daugiau
optimizmo, kūrybingumo, iniciatyvos ir asmeninio žavesio.
Ožka nėra kvaila. Ji nepraranda realybės jausmo ir nesileidžia į nuotykius, tvarko savo reikalus. Ožka blaiviai įvertina savo padėtį ir
atkakliai, su užsispyrimu eina kartą nužymėtu, kaip jai atrodo, teisingu keliu į sėkmę.
Manau, teks pasitelkti darbštumą, išradingumą ir iniciatyvą, užsibrėžtiems tikslams pasiekti.

Kokias gerąsias ir blogąsias Ožkų / Avių savybes išskirtumėt?
Ožka – prieraiši, mylinti, supratinga, pasiilgstanti... Blogesnė savybė – jei
įsisuka kur negalima, būtinai padaro nuostolį (mano darže daržoves ne
kartą yra sugraužusi).

Kai Jūsų klausia, kieno metais esate gimęs, ką renkatės – Ožkos ar Avies, ir
kodėl?
Žinoma, kad Ožkos, nes esu dėkinga savajai ožkelei, kad pagelbėjo sūnaus
sveikatai! Besilankydama Sveikatingumo mokykloje pas garsųjį D. Kepenį,
sužinojau, kad ožkos pienas vaikus gydo nuo astmos ir kosulio, todėl dar 1992 m.
parsivežiau iš Kretingos ožkelę, kuri pas mus gyvendama ir pieno duodavo, ir
mano sūnų gydė, ir ožiuką atsivedė. Dirbdama Kybartų muitinėje, per pietų
pertrauką eidavau melžti savo draugiškos ožkelės.

Alvyra Sidarevičienė
Kauno TM Muitinės procedūrų priežiūros skyriaus viršininko
pavaduotoja

Ko tikitės iš kitų metų?
Kadangi kiti metai man bus jubiliejiniai, tikiuosi jų brandžių ir protingų... Nuoširdžiai tikiu, kad tai bus ramūs ir sveiki metai – to
linkiu mums visiems!
********************************************************************************************************
Laura Zalomskytė
MD Veiklos planavimo ir pokyčių valdymo skyriaus viršininkė

Kai Jūsų klausia, kieno metais esate gimęs, ką renkatės – Ožkos ar Avies, ir kodėl?
Vienareikšmiškai ožkos. Nes be to, dar esu ožiaragė, taigi, ožka kvadratu☺

Ko tikitės iš kitų metų?
Didelio darbymečio. Bet, tikiuosi, taip pat ir didelės sėkmės.

Kokias gerąsias ir blogąsias Ožkų / Avių savybes išskirtumėt?
Nenorėčiau dėti takoskyros tarp „geros“ ir „blogos“ savybės, nes ta pati savybė gali būti vertinama ir taip, ir
taip. Na pavyzdžiui, perfekcionizmas. Manau, tikrai būdingas Ožkoms. Iš vienos pusės, užtikrina maksimaliai
kokybišką rezultatą, tačiau iš kitos pusės, kiek laiko ir jėgų atima! Kita savybė (matyt, dėl to Ožkos metais
gimusieji ir buvo taip pavadinti) – užsispyrimas. Gerai, nes padeda siekti užsibrėžtų tikslų, ir nelabai – tais
atvejais, kai verta pralaimėti mūšį, kad laimėtum karą. Tikėjimas Žmogumi ir jo galimybėmis – trečioji savybė.
Tai Ožkoms padeda ir pačioms kalnus nuversti, ir dar kitus įkvėpti. Tačiau būna, kad tie kiti savo galimybėmis
netiki. Arba nenori kalnų versti.

Tada Ožkos labai pyksta... Tiesa, dažniausiai savyje. Bet, įkvėpusios ir iškvėpusios dešimt kartų, nurimsta ir toliau rezga planą, kaip
tuos kalnus nuversti: nes yra perfekcionistės, užsispyrusios ir tiki Žmogumi bei jo galimybėmis..
********************************************************************************************************

Virginija Gražinienė
Klaipėdos teritorinės muitinės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė

Ar tikite horoskopais? Kaip manote, ar horoskopas lemia žmogaus charakterį?
„Užsispyrusi kaip ožka“ tikrai tinka apibūdinant mane. Jei tik turiu kokią crazy id÷ją, jei tik reikia ką
nors kam nors įrodyt, o aš esu teisi, ar reikia kam nors pad÷ti, tuomet galiu s÷d÷ti, kad ir visą naktį
ir rengtis savo tiesos įrodin÷jimui ar id÷jos įgyvendinimui.

Kokias gerąsias ir blogąsias Ožkų / Avių savybes išskirtum÷t?
Viena Ožkų savybių – garsiai apie save pranešti. Žodžiu, Ožkos gana emocionalios ir artistiškos,
draugiškos ir taikios. Čia būtų gerosios jų savyb÷s. Neigiamos savyb÷s – nuolat besikeičianti
nuotaika ir... kapriziškumas ☺

Kai Jūsų klausia, kieno metais esate gimęs, ką renkat÷s – Ožkos (pagal japonų) ar Avies
(pagal kinų horoskopą)? Kod÷l?

Ar jums dar kyla abejonių dėl Visada visiems sakau, kad esu gimusi Ožkos metais, avytės juk tokios ramios, nuolankios ir
Ožkų artistiškumo? švelnios... o tai jau tikrai per švelnu mano būdui ☺

Ko tikitės iš kitų metų?
Medinė Ožka – 2015 metų šeimininkė – todėl tikiuosi, kad ji įsuks į naujų idėjų sūkurį, įkvėps naujiems žygiams ir padės
įgyvendinti bet kokį sumanymą!

Bendradarbiavimas

Ar iškeisime muitinės šunis į žiurkikes?

MD Pažeidimų prevencijos skyriaus vyr. inspektorius Alonas Ritvas spalio mėn. dalyvavo Budapešte surengtame pirmajame
tarptautiniame seminare „Efektyvios ir protingos kontrolės ateitis“, skirtame muitinės pareigūnams, dirbantiems su aptikimo
technologijomis, bei muitinės laboratorijų atstovams.

Seminare dalyvavo apie 160 dalyvių iš visų ES šalių ir šalių-kandidačių. Taip pat dalyvavo ir pranešimus skaitė JAV, Australijos,
Kinijos ir Japonijos muitinių, Pasaulio muitinių organizacijos, ES institucijų atstovai, privačios Europos, JAV ir Kinijos bendrovės,
gaminančios įvairią tikrinimo techniką.

Ypatingo susidomėjimo, pasakoja Alanas, sulaukė
Olandijos kriminalinės policijos atstovės Monikos
Hamerslag pristatymas, kurio metu ji supažindino
seminaro dalyvius su žiurkių, skirtų narkotikų
paieškai, parengimo metodika. Pirmieji bandymai su
žiurkikėm buvo atlikti Afrikoje, kur jos buvo
ištreniruotos ieškoti minų. Olandijos policija
projektą su žiurkėmis vykdo nuo 2012 m. Iš 10
testuotų žiurkių buvo atrinktos 5, kurios toliau
treniruojamos.
Pasak Monikos, žiurkės turi daug privalumų,
palyginti su šunimis. Jų uoslė geresnė nei šunų –
patikimumas 95 proc. Taip pat jos mažiau
priklausomos nuo prižiūrėtojo, reikalauja mažiau
investicijų, transportuojant neužima daug vietos.

Tačiau turi ir trūkumų – mažos (todėl nepanaudojamos dideliems objektams apieškoti), trumpas gyvenimo ciklas (2−3 metai), be
to, turi blogą reputaciją☺

Na, šunų jos pakeisti greičiausiai negalės, bet kvapams atpažinti gali būti puikiai panaudojamos, nes gali užuosti bet ką, netgi
dantų pastą. Šiuo metu Olandijos policijoje treniruojamos 5 žiurkikės − pavadintos žymių detektyvų vardais – Derrick, Magnum,
Poirot ir Johnson&Johnston. Monika teigia, kad patinėliai ramesni ir lengviau treniruojami. Išgirdusios spragtelėjimą, kurį
skleidžia mechaninis spragtukas trenerio rankoje, žiurkikės leidžiasi į paiešką. Olandijos policijos atstovė apibendrino, kad jų
eksperimentas pavyko sėkmingai ir žiurkės gali būti naudojamos narkotinių medžiagų paieškai.

Dar vienas įdomus dalykas, pasak Alano, JAV bendrov÷s sukurta ir kol
kas vienintel÷ pasaulyje nešiojamoji rentgeno kontrol÷s sistema „Mini Z“,
veikianti „backscatter“ principu. Ši sistema sveria kiek daugiau nei 4 kg ir
gali autonomiškai veikti iki keturių valandų iš vidinio akumuliatoriaus.
Tikrinimas atliekamas laikant prietaisą kelių centimetrų atstumu nuo
tikrinamo objekto ir braukiant jį horizontaliai arba vertikaliai.
Rentgenografinis vaizdas nedelsiant perduodamas į nešiojamąjį
planšetinį kompiuterį.

Tur÷jau galimybę pats išbandyti siūlomą prietaisą realiomis darbo
sąlygomis – gamintojas į savo stendą atgabeno automobilio dureles bei
ratą, lagaminus, batų pavyzdžius ir kitus daiktus su kontrabandai sl÷pti
skirtomis ertm÷mis.

Nepaisant tam tikrų tobulintinų dalykų, galima konstatuoti, kad min÷to
prietaiso technin÷ koncepcija yra labai gera, jo eksploatavimas itin
paprastas ir patogus. Gal ateityje sulauksime gamintojų ir Lietuvos
muitin÷je.

Kas yra kas

Kolega, kuriam esi visas pasaulis (II dalis)

Spalį supažindinę Jus su Vilniaus regione dirbančiais kinologais, šį kartą pažintį siūlome pratęsti su
Kauno ir Klaip÷dos regionų kinologais bei smagiais jų keturkojais.

Kauno TM dirbantį Valentiną Morkūną kartu su vokiečių aviganiu
Presto šiuo metu dažniausiai galima sutikti Kauno oro uoste.
Valentinas į muitinę at÷jo 2007-aisiais, o po gerų metų persik÷lęs
gyventi į Kauną, į porininkus gavo švelniakailį Presto (kinologo
švelniai šaukiamą Voveriuku), su kuriuo s÷kmingai dirba ieškodami
narkotinių ir psichotropinių medžiagų.
„Jei reik÷tų apibūdinti mano šuns temperamentą, tai geriausiai jam
tiktų flegmatiko savyb÷s, − juokiasi Valentinas, − Presto iš tų šunų,
kuriuos reikia paraginti, pakviesti dirbti, tačiau visiškai neturiu
problemų d÷l agresijos, maniškis tikrai labai taikus ir geros širdies
šuo, ne kartą įrodęs, kad juo galiu pasikliauti“.
Tik prad÷jęs dirbti su šiuo aviganiu Valentinas tikrino keleivius oro
uoste. „Buvome tik grįžę iš kursų Muitin÷s mokymo centre ir
nusivežiau Presto į Kauno oro uostą tikrinti, ar atskridę keleiviai
neatsivež÷ su savimi narkotinių medžiagų. Kadangi šuo buvo jaunas
ir nedaug patyręs, nesitik÷jau sublizg÷ti rezultatais, bet, mano
nuostabai, Presto išsirinko vieną atskridusį vaikiną ir akivaizdžiai man
demonstravo, kad šis jam atrodo įtartinas. Nusprendę jį patikrinti,
aptikome, kad jaunuolis gabeno marihuaną. Nuo to karto mano pasitik÷jimas savo „porininku“ labai išaugo
ir supratau, kad tapsime puikia komanda“, − šypsojosi Valentinas.

Bene dažniausiai viešuose muitin÷s renginiuose dalyvaujančio Kauno
TM kinologo Audriaus Žaltausko ir vokiečių aviganio Arzalo komanda
geba dirbti tiksliai kaip laikrodžiai. Ar automobilyje, ar vienoje iš keleto
vienodų d÷žučių surasti pasl÷ptus narkotikus jų duetui yra vieni juokai.
Net ir tais atvejais, kai į juos dirbančius centrin÷je miesto aikšt÷je ar
dideliuose parodų rūmuose įd÷miai žiūri kelios dešimtys žiūrovų,
Audrius su Arzalu žino, kad netrukus pademonstravę, jog aptiko
narkotikų, sulauks audringų plojimų.
„Mūsų kasdienyb÷ n÷ra tokia spindinti, daug treniruojam÷s kasdien, o
atradę tikrų nusikalt÷lių pasl÷ptų narkotinių medžiagų, iš jų plojimų
tikrai nesulaukiame”, − šypsosi kinologas.
Audrius pasakoja, kad jam smagu, jog kartais dirbant oro uoste
prasiženg÷liams keleiviams užtenka tik pamatyti šunį ir gabenamus
narkotikus jie bando tarsi atsitiktinai „pamesti“ ant grindų. „Tai reiškia,
jog jie jau supranta, kad apieškomi tarnybinio šuns netur÷s galimybių
išsisukti. Paprastai nepavyksta ir taip, nes oro uosto kameros
užfiksuoja tokius keleivių bandymus išsisukti nuo atsakomyb÷s ir jie
būna sulaikomi“.

„Mano t÷tis – policijos kinologas, tod÷l draugai kartais juokiasi, kad aš jau gimiau su pavad÷liu“, – juokiasi
Kauno TM kartu nuo 2008-ųjų su belgų aviganiu Kolo dirbantis Mantas Misevičius. „Kiek save atsimenu,
nuolat buvau tarp šunų, tod÷l pasirinkdamas profesiją nieko nenustebinau. Kolo gal÷čiau apibūdinti kaip
greitą ir be galo norintį dirbti šunį, tai yra labai tipiška belgų aviganiui. Jis yra išmokytas ieškoti narkotinių
medžiagų, tačiau labai dažnai pasitaiko, kad randame cigarečių. Vien šiemet kartu su Kolo aptikome
nelegaliai gabentų rūkalų už beveik 50 tūkstančių litų“, − pasakoja Mantas. „Per kelerius bendro darbo
metus jau tiek jį pažįstu, kad dar jam nesusp÷jus pademonstruoti išmoktos komandos iš jo kūno kalbos
suprantu, kad jis įtaria kažką nelegalaus radęs – šuo tarsi sustingsta, matau, kad pradeda uostyti kur kas

labiau susikaupęs ir po šių, kartais tik sekundę trunkančių signalų, Kolo
pradeda krapštyti kojomis, kaip ir yra išmokytas parodyti aptikęs nelegalų
krovinį“.

Paklaustas, kaip po tokių gerų rezultatų apdovanoja tarnybos partnerį,
Mantas juok÷si sakydamas, kad po darbo dienos geriausia dovana šiam
nenustygstančiam „belgui“ – porcija m÷sos. Ir kuo didesn÷!

„Šunys mane supo nuo mažų dienų, −
pasakojimą apie save pradeda Kauno TM
kinologas Arūnas Zab÷la, − d÷l to baigiau
studijas Veterinarijos akademijoje, o laisvalaikiu
su jais ir medžioju“.

Muitininku Arūnas tapo 1997-aisiais, darbą prad÷jęs Saločių poste. „Tačiau
gavęs progą nedelsdamas pasukau į kinologiją, − apie karjeros pradžią
pasakoja Arūnas, − o šunis aš myliu nuo vaikyst÷s ir su jais sutarti yra labai
paprasta. Mes, kinologai, kartais juokaujame, kad su šunimis dažnais atvejais
yra daug lengviau dirbti, nei su kai kuriais žmon÷mis“.
Belgų aviganę Ūdrą, su kuria jau ne vienerius metus dirba, Arūnas apibūdino
kaip labai aktyvią ir draugišką. „Tačiau bičiuliaujasi ji toli gražu ne su kiekvienu“,
− šyptel÷jo kinologas. „Man d÷l Ūdros charakterio problemų nekyla, dirbame sklandžiai, sunkumus
išgyvename kartu, pasiekimais džiaugiam÷s. Ji ne tik mano tarnybos partner÷, bet ir tikra draug÷, ideali
klausytoja, kuri nuolat pasiruošusi ateiti į pagalbą, kad ir šaltomis tarnybos dienomis, patruliuojant
automobilyje yra daug šilčiau s÷d÷ti apsikabinus šiltą Ūdros kailį“, − juok÷si kinologas.

Daugiau nei aštuonerius metus Kauno TM dirbantis Algis Matukaitis tarp
kinologų žinomas kaip patyręs ir profesionalus vokiečių aviganių veisl÷s
šunų žinovas. Neatsitiktinai ir tarnybos partneriu Algis pasirinko vokiečių
aviganį Bingo. Lietuvoje Algis dar yra garsus kaip aktyvus šios veisl÷s
šunų klubo narys ir turi nemažai patirties rengiant vokiečių aviganius
tarptautin÷ms parodoms. Šiuo metu kinologas su partneriu Bingo muitin÷s
tikrinamuose kroviniuose ieško narkotinių medžiagų.

Linas Perkauskas, šiuo metu dirbantis su labradoro retrivere Rada,
Klaip÷dos TM pareigūnu tapo 1997 m. Veterinaro išsilavinimą turintis
Linas iš pradžių dirbti prad÷jo kaip paprastas inspektorius, o po penkerių

metų prisijung÷ prie muitin÷s kinologų komandos. „Žaisminga ir
švelni Rada yra jau ketvirtasis tarnybinis šuo, su kuriuo tenka
dirbti. Pirmasis mano tarnybos partneris buvo vokiečių aviganis
Natanas, v÷liau dirbau su kurcharu Riku ir su legendiniu rusų
spanieliumi Aru. Pastarasis už savo pasiekimus kol kas yra
vienintelis šuo, apdovanotas specialiu garb÷s medaliu“, − prieš
kurį laiką į šuniukų rojų iškeliavusį Arą šiltai prisimin÷
kinologas.
„O dabartin÷ mano Rada – labai tipiška labrador÷ − draugiška
ir šeimyniška, itin m÷gstanti kompanijas ir svečius. Ypač tuos,
kurie noriai su ja žaidžia“ – juok÷si Linas. „O dirbti su ja irgi
smagu. Kartą tikrinome siuntas, paruoštas siųsti į Skandinaviją.
Rada vis rod÷ į vieną siuntinį, kurį atidarę radome pilną zefyrų.
Buvo kiek netik÷ta iki tol, kol pralauž÷me vieną zefyrą, o jame – narkotikai! Žodžiu, saldus zefyrų kvapas
mano Rados nesuklaidino, ji užkirto kelią, kad nelegalus siuntinys nepasiektų adresato“.

Klaip÷dos TM kinologas Algis Šileikis, pasakodamas apie savo
porininką belgų aviganį Marko, juokauja, kad šis, nepaisant savo
guvumo ir greičio, yra meilus tarsi katinas ir nepraleidžia progos būti
pakasytas ir paglostytas. „Tačiau dirbdamas Marko labai atkaklus ir
susitelkęs, jis iš tų šunų, kurių nereikia raginti ar įkalbin÷ti, o komandų
mokosi labai sparčiai – vieną kartą parodei ir iš karto susigaudo“, –
gerų žodžių tarnybos partneriui neslepia Algis.
Nuo 1995-ųjų muitin÷je dirbantis kinologas turi nemažai patirties atlikti

paieškas su vokiečių aviganiais ir labradoro retriveriais. „Tačiau dabar esu labai patenkintas gal÷damas
dirbti su belgų aviganiu, – prisipažino Algis, − mums su Marko sekasi ne tik darbe. Štai neseniai
tarpinstitucin÷se kinologų varžybose už÷m÷me II vietą, tai rodo, kad susitelkti ir ieškoti grobio Marko moka
bet kokiomis sąlygomis. Taip pat labai s÷kmingu Marko pasiekimu laikau ir atvejį, kai tur÷jome patikrinti tris
konteinerius, kuriuose buvo gabenami stelažai, drabužių siuntos bei laidotuvių katafalkas. Dirbome ilgai ir
sunkiai, tačiau galų gale Marko ÷m÷ krapštyti stelažų kojas. Ir neklydo – stelažų kojose išgręžtose ertm÷se
su kolegomis aptikome virš 100 kg hašišo“.
Paklaustas apie sunkumus patyręs kinologas atsidūsta „Sunkiausia, ko gero, kai šuniui kas nors nutinka.
Vieną vakarą iš÷jome pasivaikščioti, buvo tamsu, o aš jam vis m÷čiau kamuoliuką, kurį Marko strimgalviais
puldavo gaudyti. Tik po vieno metimo nepasteb÷jau, kur jis nuskriejo, o šuo pasileido pavymui. Kamuoliuką
man jis parneš÷, tačiau pasteb÷jau, kad jo eisena pasikeit÷ ir netrukau suprasti, kad brūzgynuose, per
kuriuos Marko šoko link nusviesto žaislo, gal÷jo būti metalinis strypas, į kurį jis persidr÷sk÷ pilvą. Po to buvo
operacija, kelios siūl÷s ir, žinoma, daug streso, tačiau guvusis Marko greitai pasveiko. Kitų metų kovą
švęsime jo dešimtąjį gimtadienį – šypsojosi Algis, − reiks parūpinti jam šuniškų skan÷stų, kuriuos taip
m÷gsta mano smaližius“.

Prieš dvejus metus buvusi policinink÷ Irina Gendvilien÷ tapo muitin÷s kinologe. Nuo mažens apie darbą su
šunimis svajojusi moteris pamat÷ skelbimą, kad muitin÷ ieško kinologų, ir nedvejodama nuspend÷
pabandyti. „Prisimenu, kaip aš, visai naujai iškepta kinolog÷ į partnerius gavau brandų ir puikiai parengtą 8-
erių metų labradoro retriverį Kipšą. Pirmaisiais m÷nesiais buvo daugyb÷ atvejų, kai man atrod÷, kad ne aš
Kipšą, o jis mane mok÷ kinologinio darbo paslapčių“, – juok÷si Irina. Moteris su šypsena prisimena pirmąją
judviejų treniruotę, kai jie išsiruoš÷ pasivaikščioti. Kipšas nerūpestingai risnojo šalia, nasruose nešinas
pagaliu, tačiau labai greit suuod÷, kad šeiminink÷s kišen÷se yra jam paskatinti specialiai nešamų dešros
gabal÷lių: „jis visa savo kūno kalba man rod÷, kad puikiai žino, kas jo laukia ir be jokių ceremonijų padav÷
man pagalį mainais laukdamas „skaniuko“ iš kišen÷s. Tada ÷m÷ raginti mane mesti jam pagalį ir jį atnešęs
v÷l reikalavo teis÷to užmokesčio dešra“.
Kalb÷dama apie savo tarnybos partnerį Irina negaili gerų žodžių ir akcentuoja, kad yra labai d÷kinga šį
puikų šunį parengusiam Kauno TM kinologui Audriui Žaltauskui. „Kipšą tiek aš, tiek mano šeimos nariai,
pamilome iš karto. Be to, jis seniai užkariavęs viso krovinių posto, kuriame dirbame simpatijas. Niekas
nebesistebi, kai ryte at÷jęs į tarnybą, jis „patikrina“ kolegų darbo vietas ir jei jau kuris turi Kipšo d÷mesio
verto maisto, žvilgsniu yra priverčiamas tuo skanumynu pasidalinti“, − pasakojo Irina. Su tarnybos draugo
atkaklumu tenka susidurti ir kinologei. Moteris juok÷si, kad jei jau pradeda rengtis uniformą, tai n÷ra n÷
mažiausios galimyb÷s išsmukti iš namų be šuns. „Uniforma jam yra šventa. Jei jau apsirengiau ją – į darbą
turime keliauti abu“,− juok÷si Irina.

Klaip÷dos TM nuo 1994-ųjų dirbantis Justinas Tumosa ilgokai darbavosi
posto inspektoriumi Panemun÷je. „Prie muitin÷s kinologų komandos
prisijungiau tik 2006-aisiais, o po pusmečio į partneres gavau vokiečių
aviganę Laki. Su ja dirbame iki šiol“, − pasakoja Justinas. Nors Laki
išmokyta ieškoti narkotinių medžiagų, Justinas su ja labai dažnai randa ir
kontrabandinių cigarečių. „Nors jau man÷me, kad viską žinome apie
visas lengvųjų automobilių landas, kartą aptikome naują sl÷ptuvę.
Tiesiog Laki man primygtinai rod÷, kad kažkas yra netvarkoje su mašinos
valstybiniais numeriais. Kilo įtarimas, kad gal vis d÷lto reikia juos atsukti

ir pažiūr÷ti, ko ji nesitraukia ir krapšto mašinos vietą, kur paprastai kontrabandininkai cigarečių neslepia. Ir,
mano kolegų nuostabai, atsukę numerius, pamat÷me ertmę, į kurią apsukrūs vertelgos buvo sukimšę apie
dvi d÷ž÷s nelegalių rūkalų! Pamenu, kaip stipriai tada didžiavausi savo šunimi“, − neslepia Justinas.
Sklandžią judviejų partnerystę įrodo ir aukštos vietos, užimamos tarptautin÷se kinologų varžybose.
Pra÷jusią vasarą Justinas su Laki Kaliningrade vykusiame čempionate, surinkę 95 balus iš 100, už÷m÷ II
vietą.

„Aukl÷ti šunį – tarsi žaisti šachmatais. Turi nusp÷ti jo elgesį jam dar
nesp÷jus apie tai pagalvoti“, − šypsosi Klaip÷dos TM kinolog÷ Audron÷
Petreikien÷. Kartu su vietoje nenustygstančia belgų avigane V÷tra ji
muitin÷je dirba nuo 2008-ųjų. Ekonomist÷s specialybę turinti Audron÷
tur÷jo slaptą svajonę dirbti su šunimis, mat juos augino nuo vaikyst÷s. Ir
išgirdusi apie laisvą darbo vietą muitin÷je nusprend÷ dalyvauti konkurse.
„Gavusi 4 m÷nesių padūk÷lę supratau, kad turiu parengti šunį darbui pati.
Žinoma, patirties s÷miausi iš A. Zalecko ir kitų ilgai dirbančių kolegų, bet
kantrios treniruot÷s ir nuolatin÷ kova su nelengvą charakterį turinčia
V÷tra nebuvo paprastos, − pasakoja Audron÷, − tačiau pastangos
atsipirko, dabar turiu gabią, noriai besimokančią ir labai darbščią
partnerę“.

Prieš trejus metus Audronę su V÷tra į bendrą operaciją pakviet÷ policijos pareigūnai. „Policininkai įtar÷, kad
viename Klaip÷doje esančiame bute gali būti laikomos narkotin÷s medžiagos. Mūsų užduotis buvo jas
surasti. Buvo neįtik÷tinai smagu, kai V÷tra, tik į÷jusi į butą ir gavusi komandą, tiesiu taikymu pasileido į
miegamąjį ir prad÷jo krapštyti nedidelę spintelę šalia lovos. Atidariusi ją, radau paketą amfetamino. Po
keletos akimirkų narkotikų radome ir kitose buto vietose. Tą kartą labai didžiavausi savo V÷tra, o jau kiek
komplimentų ji susilauk÷ iš policininkų!“, − juok÷si kinolog÷.
Audronę su V÷tra dažniausiai galima sutikti dirbančias perk÷loje, Palangos oro uoste ar tikrinančias siuntas
pašte bei autobusų stotyse.
Jiedvi taip pat dalyvavo gruodžio 12 d. sulaikant didelę kokaino siuntą, kai muitin÷s pareigūnai Pilies jūrų
uosto poste tikrino jūrinį konteinerį, atplukdytą iš vienos Centrin÷s Amerikos valstybių. Tikrinimo metu
Audron÷ dav÷ komandą V÷trai apieškoti tris brezentinius maišus, apjuostus grandin÷mis su pakabinamomis
spynomis, o ši be didesnių dvejonių krovinį pažym÷jo kaip turintį narkotinių medžiagų. Įtartini maišai buvo
atverti – juose pareigūnai 116 kg kokaino.

Laimingame seife lauk÷ automobilis

Likus vos keletui savaičių iki didžiųjų metų švenčių
s÷km÷ nusišypsojo Vilniaus oro uoste dirbančiam
muitin÷s pareigūnui Arvydui Rekečiui. „Teleloto“
loterijos studijoje jis laim÷jo naujut÷laitį visureigį
„Dacia Duster“.
Arvydas pasakojo, kad laidos filmavimui jau einant į
pabaigą dar sp÷jęs pagalvoti, kad greičiausiai laidos
ved÷jai jo taip ir nepakvies į sceną, kai staiga išgirdo
„Numeris šeštas!”.
„Ved÷jui pasiūlius 11 tūkstančių litų mainais už seife esantį
laim÷jimą, nedvejodamas atsisakiau pinigų ir patvirtinau,
kad noriu pažiūr÷ti, kas gi slypi viduje.

Dar nesp÷jus pamatyti, kas yra seife, iš televizijos studijoje s÷d÷jusių žiūrovų plojimų jau supratau, kad
išlošiau kur kas daugiau“, – juok÷si laim÷tojas.
Dalindamasis laim÷jimo įspūdžiais Arvydas prisipažino, kad yra labai patenkintas savo senuoju
automobiliu ir naująjį „Dacia Duster“, nors ir atnešusį tiek daug smagių emocijų, greičiausiai parduos.
„Muitin÷s balso“ redakcija nuoširdžiai sveikina tokio puikaus automobilio laim÷toją ir apdairiai primena
nepamiršti šio laim÷jimo įtraukti į 2014 m. šeimos turto deklaraciją. ☺

MISC’O KALöDINIS PROTMŪŠIS 2014



O KAIP JŪS
SUTIKSITE ŠIAS
KALöDAS? ☺

Netiketas: apie elektroninius laiškus

Kasdien parašote mažiausiai po kelis elektroninius laiškus. Bet ar žinote, kaip tai daryti tinkamai,
nešvaistant laiko nereikalingiems dalykams, neerzinant laiškų gav÷jų ir gaunant tai, ko jums reikia? Šis
straipsnis – kaip tik apie tai.

Laiško pavadinime (Subject) – esm÷
Laiško gav÷jas pirmiausia pamato būtent šioje
eilut÷je įrašytą informaciją, tod÷l įrašykite tokį
pavadinimą, kuris sietųsi su norima perduoti žinute.
Niekada nepalikite pavadinimo eilut÷s tuščios, nes
taip gav÷jas gali ilgai neatsiversti jūsų laiško arba net
jį ištrinti, nes juk ne kiekvienas gali pažinti jus vien iš
adreso. Taip pat stenkit÷s vengti tokių bendrų
pavadinimų, kaip „Labas“, „Pažiūr÷k“, „Įdomu“, nes

antivirusin÷ ar nuo reklaminių laiškų (spam) sauganti programin÷ įranga jūsų laišką gali ištrinti be
persp÷jimo.
Nepamirškite pasisveikinti
Kai paskambinate kam nors telefonu, ką darote pirmiausia? Greičiausiai pasisveikinate ir tik tada sakote,
kod÷l skambinate. Tos pačios taisykl÷s galioja ir rašant elektroninį laišką. Visada prad÷kite nuo „Sveiki“,
„Laba diena“, „Gerbiamasis ...“ – pasirinkite, kas labiausiai tinka kreipiantis į konkretų gav÷ją. Nepamirškite
ir laiško pabaigos. Nepamirškite įterpti „Nuoširdžiai Jūsų“, „Ačiū“, „Pagarbiai“ ir pan., ir būtinai parašykite
savo vardą.
Elektroninius laiškus rašykite kaip įmanoma aiškesnius
Kai su žmogumi bendraujame akis į akį arba telefonu, iš jo veido išraiškų ar balso tono iš karto galime
suprasti, ar jam aišku tai, ką mes sakome, ar jis tam pritaria. To neįmanoma padaryti rašant elektroninį
laišką, nes gav÷jo šiuo atveju mes nei matome, nei girdime. Tod÷l prieš paspausdami mygtuką „Siųsti“,
pagalvokite: ar gav÷jas gali neteisingai suprasti tai, ką nor÷jote pasakyti?
Jei rašote atsakymą, būtinai palikite klausiančiojo laišką arba įterpkite reikalingas jo citatas. Kai kurie
žmon÷s per dieną gali sulaukti kelių dešimčių laiškų, į kuriuos reikia atsakyti, tad gali neatsiminti, ką jums
raš÷ ir ko jūsų klaus÷. Neverskite laiško gav÷jo švaistyti laiko naršant išsiųstų laiškų segtuve ir aiškinantis
susirašin÷jimo kontekstą.
Tegul SKUBU būna tikrai skubu
Nežym÷kite visų siunčiamų elektroninių laiškų žymekliais „SKUBU“. Jei gav÷jas iš jūsų nuolat gaus tokius
laiškus, galiausiai nebekreips į juos d÷mesio, o jūs rizikuojate tapti panašus į melagį piemenuką iš
pasakos, nuolat šaukusį, kad į avis k÷sinasi vilkas.
Pamirškite mirksiukus ir blyksiukus
Kasdieniuose laiškuose nenaudokite spalvoto elektroninio laiško fono, spalvoto teksto, įmantrių šriftų,
paprastų ar judančių paveiksl÷lių. Dar blogiau, jei pasirenkate juodą foną ir baltas raides, arba baltą foną ir
geltonas raides. Tokiu atveju laiško gav÷jas ne tik vargina savo akis, bet ir keikia jus. Baltas laiško fonas,

juoda arba tamsiai m÷lyna raidžių
spalva, tinkamo dydžio šriftas – tai
viskas, ko jums reikia rašant
elektroninius laiškus.
NERöKITE!!!
Jei rašysite didžiosiomis raid÷mis,
skaitytojas suvoks tai kaip šaukimą,
arba manys, jog tiesiog buvote per
daug tingus, kad tinkamai
suderintum÷te tekstą. Be to, tai labai
nepatogu akims – ar žinojote, kad
teksto, parašyto vien didžiosiomis
raid÷mis, skaitymas užtrunka ilgiau
nei tvarkingo?

Gramatin÷s ir korektūros klaidos
Pykite nepykite, bet bet kokios kalbos klaidos parodo jūsų neišprusimą, skub÷jimą ir nepagarbą.
Jei nepasitikite savo lietuvių kalbos gramatikos žiniomis, naudokite automatinį gramatinių klaidų tikrinimą,
tačiau visuomet perskaitykite laišką ir patikrinkite, ar jame n÷ra konteksto neatitinkančių žodžių. Pavyzdžiui,
žodžiai „skųstis“ ir „skustis“ tikrinimo programai atrodo visiškai teisingi, tačiau jei sakinyje „aš ketinu skųstis“
bus žodis „skustis“... na, patys suprantate, kad apsijuoksite...
Ten, kur reikia, būtinai naudokite didžiąsias raides, nepamirškite skyrybos taisyklių. Žmones ypač piktina
laiškai, kuriuose jų vardai yra parašyti mažosiomis raid÷mis.
Tegul laiškas būna tvarkingas
Turbūt yra tekę gauti laiškų, kurių pradžia parašyta vienokiu šriftu ir spalva, pabaiga – kitokiu, tarpai
nevienodi arba jų visai n÷ra, tekstas nesuskirstytas pastraipomis, reikia nereikia prid÷liota šauktukų... Esm÷
šio laiško gal ir svarbi, bet tai, kaip ji surašyta, reiškia du dalykus: siunt÷jas jūsų negerbia, nes siunčia
„šiukšlyną“, o jūs, nor÷dami prie esm÷s prisikasti, turite tą šiukšlyną „tvarkyti“... Nedarykite šios klaidos
rašydami laiškus patys. Prad÷kite naują pastraipą tuomet, kai keičiasi laiško tema arba kai ankstesn÷
pastraipa pasidaro pernelyg ilga. Papildomas apipavidalinimo priemones – pajuodintą šriftą, šauktukus,
šypsen÷les ir kt. – naudokite tik tada, kai ir jei to tikrai reikia.
Kas erzina labiausiai...
Net tuomet, kai jums kas nors atsiunčia laišką, į kurį nebūtina atsakyti tuojau pat, nekankinkite laiško
siunt÷jo ir leiskite jam sužinoti, kad žinut÷ neužstrigo interneto tyruose, o jūs ją gavote. Trumpo atsakymo
„ačiū“, „gavau“, „padarysim“ visiškai pakanka.

IT sauga: kad kal÷dinių dovanų pirkimas internetu neapkarstų

Živil÷ Karklien÷, MISC vyr. inspektor÷

Art÷ja didžiosios žiemos švent÷s, per kurias, žinoma, perkame dovanas savo
artimiesiems ☺ Šiais informacinių technologijų laikais didel÷ dalis žmonių dovanas
perka internetu. Tai yra tikrai patogus būdas apsipirkti neišeinant iš namų, tačiau
daugelį iki šiol stabdo nedidelis pasitik÷jimas internetinio pirkimo saugumu. Yra
daugyb÷ patarimų, į kuriuos tur÷tum÷te atkreipti d÷mesį, kad pirkimas elektronin÷se
parduotuv÷se neapkartintų Jums švenčių. Apžvelkime pagrindinius iš jų.

1. Tiksliai išsiaiškinkite, iš ko perkate dovanas
- Nerizikuokite – pirkite tik žinomose ar Jums patikimų asmenų rekomenduotose elektronin÷se
parduotuv÷se, būkite ypač atidūs pirkdami tokiose, kurios įkurtos neseniai: apgaulingos interneto
svetain÷s įsikuria ir dingsta labai greitai.
- Prieš pirkdami įsitikinkite, kad tinklapyje yra paskelbti pardav÷jo kontaktiniai duomenys kaip pašto
adresas, kontaktinis telefono numeris. Nepasikliaukite tik pateikiamu elektroninio pašto adresu ar pašto
d÷žut÷s numeriu.
- Taip pat yra svarbu, kurioje šalyje registruota interneto parduotuv÷, kadangi Jūsų, kaip Europos Sąjungos
piliečio vartotojų teis÷s ginamos ne tik Lietuvos, bet ir ES mastu, o pirkdami dovanas iš trečiųjų šalių galite
susidurti su nesklandumais Jūsų teisių pažeidimo atveju, be to, galite būti apmokestinti papildomais
muitais ir mokesčiais.

- Paskaitykite skundus bei atsiliepimus apie parduotuvę, iš kurios ketinate užsakyti prekes, kartais tai gali
suteikti daug informacijos apie parduotuv÷s reputaciją bei pirk÷jų teisių užtikrinimą.

-Patikrinkite elektroninę parduotuvę sertifikavimo centre SauguPirkti.lt. 2012 m. rugs÷jo m÷n. startavusio
„Saugu pirkti“ projekto tikslas – suteikti Lietuvos el. parduotuv÷ms patikimumo ženklą pagal Europos
šalyse veikiančius pavyzdžius. Jeigu Jūsų išsirinkta elektronin÷ parduotuv÷ yra sertifikuota ir

turi saugios e. prekybos ženklą Saugu pirkti , turbūt apsipirksite be didesnių problemų, kadangi šis

patikimos elektronin÷s prekybos ženklas suteikiamas tik veikiančioms ir atitinkančioms griežtus kriterijus

interneto parduotuv÷ms.

2. Įsigilinkite į pirkimo sąlygas

- Prieš apsipirkdami interneto parduotuv÷je įd÷miai perskaitykite taikomas užsakymo, pirkimo, pristatymo

ir garantinio aptarnavimo sąlygas. Žmon÷s dažnai neįsigilinę padeda varnelę ties punktu „Su taisykl÷mis

susipažinau ir sutinku“ ir net nepastebi, kad ten buvo parašytos sąlygos, kurios gali Jums būti
netinkamos, nepalankios ar net pažeidžiančios Jūsų teises. Visuomet perskaitykite tekstą smulkiu šriftu ir
įsigilinkite, su kokiomis sąlygomis sutinkate. Būtinai pasidom÷kite pirkimo sutarties atsisakymo ir prekių
grąžinimo politika, skundų pateikimo tvarka.
- Pasitikrinkite, kas įskaičiuota į prek÷s ar paslaugos kainą. Sužinokite, ar įtraukti visi pristatymo,
įpakavimo mokesčiai, ar n÷ra kažkokių pasl÷ptų/neaiškių mokesčių. Prieš mok÷dami, atidžiai
apsvarstykite galimus mok÷jimo būdus, kadangi kartais būna taikomi kokie nors papildomi mokesčiai
naudojant vieną ar kitą mok÷jimo būdą.
3. Už dovanas mok÷kite saugiai
- Jei manote, kad pirkdami dovanas internetu galite būti apgauti, mok÷kite už prekes jų
pristatymo/atsi÷mimo metu. Niekada nesiųskite grynųjų pinigų, nesinaudokite piniginių perlaidų bendrovių
paslaugomis, nes netur÷site galimyb÷s jų susigrąžinti, jei reikalai pakryptų blogyn. Saugiau naudotis
kreditine kortele nei debetine, kadangi pirmoji turi papildomų apsaugos funkcijų, padedančių išvengti
nuostolių. Taip pat gan populiaru naudotis tokių mok÷jimo tarpininkų kaip „PayPal“ ar lietuviškuoju
mokejimai.lt paslaugomis, kadangi visas operacijas su kortel÷mis atlieka tarpininkas, tod÷l nereikia
atskleisti konfidencialių asmeninių duomenų pašaliniams asmenims.
- Prieš suvesdami mok÷jimo kortel÷s informaciją, įsitikinkite, kad interneto parduotuv÷ yra saugi.
Siekdami apsaugoti tinklu perduodamus duomenis, naudokit÷s tik tomis elektronin÷mis parduotuv÷mis,
kurios naudoja „https“ protokolą, t. y., svetain÷s adresas turi prasid÷ti „https://“ vietoje įprasto http://. Taip
pat ieškokite spynos simbolio apatiniame dešiniajame naršykl÷s lange.
- Įsitikinkite, kad kompiuteris, kuriuo naudojat÷s dovanų pirkimui internetu, turi atnaujintą antivirusinę
programą. Neatlikite pirkimų iš svetimo kompiuterio, kadangi jame gali būti įdiegta šnipin÷jimo
programin÷ įranga, renkanti asmens duomenis ar registruojanti klaviatūros paspaudimus. Tokiu atveju
rizikuojate tretiesiems asmenims atskleisti savo asmeninius duomenis bei slaptažodžius.
- Pagalvokite, ar Jūsų n÷ra prašoma įvesti daug asmeninių duomenų, kurie iš pažiūros n÷ra reikalingi
atlikti mok÷jimui ar prekių pristatymui. Jei atsiskaitote už prekes per elektronin÷s bankininkyst÷s sistemą,
atkreipkite d÷mesį į tai, kur prašoma pateikti Jūsų banko duomenis. Surinkę prekes į krepšelį ir pasirinkę
apmok÷jimo būdą, Jūs turite būti nukreipti į savo banko puslapį, kur, kaip įprastai, prisijungiate suvesdami
prašomus duomenis. Elektronin÷je parduotuv÷je neturi būti prašoma pateikti bankininkyst÷s duomenų.
- Būtinai išsisaugokite visą su pirkimu susijusią informaciją, tarkim, savo užsakymo, užsakymo
patvirtinimo kopijas, pardavimo bendrąsias sąlygas ir prekių/paslaugų aprašymus. Taip pat pravartu tur÷ti
visus susirašin÷jimo su pardav÷ju dokumentus, kadangi jų gali prireikti, jei susidursite su kokiomis nors
problemomis. Ir būtinai po pirkimo patikrinkite, ar iš Jūsų sąskaitos buvo nuskaityta teisinga pinigų suma.
4. Įsitikinkite prekių kokybe
- Įd÷miai apžiūr÷kite Jums pristatytas prekes, ar nepažeista pakuot÷, patikrinkite, ar tikrai n÷ra jokių
trūkumų, ir tik tada pasirašykite sąskaitą bei sumok÷kite pinigus, jei pasirinkote sumok÷ti už prekes jų
atsi÷mimo metu. Net jei pinigai už prekę buvo sumok÷ti iš anksto, patikrinti, ką gavote, turite prieš
pasirašydami. Visus pasteb÷tus trūkumus būtinai surašykite prekes pristačiusiam asmeniui.
- Venkite pirkti klastotes. Tokios prek÷s dažnai būna pavojingos ir prastos kokyb÷s, o jei kažkas pakryptų
neigiama linkme, atgauti pinigus būtų tikrai sud÷tinga. Taip pat tur÷kite galvoje ir tai, kad klastočių
pardavimas yra neteis÷ta veikla.

5. Ginkite savo pažeistas teises
- Iškilus nesklandumams, į pardav÷ją kreipkit÷s rašytiniu skundu,
jeigu tik turite adresą, kartu pateikite su prekių/paslaugų pirkimu
susijusių dokumentų kopijas. Nepavykus susitarti taikiai su
pardav÷ju, kreipkit÷s į vartotojų teises ginančias Lietuvos ar
užsienio institucijas.
- Svarbiausi Lietuvos Respublikos teis÷s aktai, reglamentuojantys
vartotojų prekių įsigijimą/keitimą/grąžinimą naudojant ryšio
priemones: Civilinis kodeksas, Vartotojų teisių apsaugos įstatymas,
Informacin÷s visuomen÷s paslaugų įstatymas, Daiktų pardavimo ir
paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio
priemones, taisykl÷s, Daiktų grąžinimo ir keitimo taisykl÷s ir kt.

Paslaptingieji Kybartų požemiai

Kai užsiminiau kolegoms, kad vykstu apžiūr÷ti Kybartų požemių, vieni kraip÷ galvas pirmą kartą apie juos
išgirdę ir tik vienas kitas požemiuose buvo apsilankęs ar kažką apie juos gird÷jęs. Vadinasi, manoji išvyka ir
šis pasakojimas bus įdomus ne tik man pačiai, bet galbūt ir kitiems...
Kad tik į÷jus į požemius išsijung÷ du manieji fotoaparatai ir ilgą laiką nefotografavo net „Auto“ režimu – čia
kita istorija (kažin, ar tik ne vaiduoklių čia darbas?!), tačiau kartu su saugia trijų vyriškių – VMVT Kybartų
geležinkelio pasienio veterinarijos posto (poskyrio) ved÷jo V. Ivanausko ir Kybartų kelio posto vadovų R.
Šapokos ir V. Kašalyno – draugija, fotoaparatus pavyko sureguliuoti ir drąsiai pereiti visus 106 metrus po
žeme – tiek, kiek tęsiasi paslaptingieji, gandais apipinti Kybartų požemiai.

Istoriniai šaltiniai byloja, kad

Kybartų geležinkelio stoties

požemiai – bene didžiausi

Lietuvoje rūsiai ir geriausiai

išsilaikiusi vieno iš pirmųjų

XIX a. geležinkelio stoties

komplekso dalis.

Raudonų plytų požemis su

šonin÷mis arkomis aptiktas

2002-aisiais, kai buvo

remontuojamas buvusios

senosios muitin÷s sand÷lio

pastatas. Įrengin÷jant

geležinkelio pasienio

veterinarijos ir fitosanitarijos

postus, ardydami rampą

darbininkai aptiko ertmę, pro

kurią mat÷si raudonų plytų

arkos ir telkšantis vanduo –

jis tyvuliavo rūsyje maždaug

per du metrus. Dabar

vanduo ištrauktas ir sienose

matosi tik tamsesn÷s

dr÷gm÷s paliktos žym÷s.

Į požemį patenkama kop÷čiomis per rampoje paliktą
rakinamą angą. Kur nesiekia per ją krintanti šviesa, yra
visiškai tamsu. Tačiau uždegus elektros šviesą, požemio
skliautai ir kolonos atrodo įspūdingai. Požeminis rūsys eina
lygiagrečiai pastato ir baigiasi užmūryta anga. Kas už jos –
nežinoma. Kalbama, kad požeminiai tuneliai tęs÷si iki
stoties, siek÷ Lieponą. Pasakojama, kaip pokariniai Kybartų
vaikai, lakstydami požemiais, nusigaudavo iki geležinkelio
stoties pastato ir belsdavo į tunelio lubas lazdomis. Šių garsų
išgąsdinti keleiviai kalb÷davo, kad po žeme yra vaiduoklių.

Požemiai mena carin÷s
Rusijos laikus, kai Kybartai
pl÷t÷si, augo prekyba,
atsirado muitin÷ bei prekių
sand÷liai. Muitin÷s sand÷lis
su skliautuotais rūsiais
pastatytas 1870-aisiais.
Yra įvairiausių pasakojimų
ir sp÷lionių apie tai, kokia
buvo tikroji šio gražiai ir
tvirtai suręsto požeminio
rūsio paskirtis.

Kalbama, kad tai buvo susieta ir su
didžiųjų valdovų saugumo reikalais.
Juk čia pat buvo depas, kuriame
stov÷davo rusų caro Nikolajaus
garvežys su vagonais, pritaikytais
važiuoti Vokietijos b÷giais. Vokietijoje
buvo caro uošvija ir vykstant į ją
Kybartuose būdavo pers÷dama į kitą
traukinį.
Tačiau iš tiesų požeminio rūsio
paskirtis – aiški. Tvirtai suręstame,
arkinių konstrukcijų pastate buvo
ledain÷, skirta saugoti per muitinę
keliavusias prekes.

Senoji Kybartų geležinkelio stotis, jungusi
Rytus ir Vakarus, buvo tokia didel÷, kad jos
sand÷liuose susikaupdavo gausyb÷ prekių.
Iki Pirmojo pasaulinio karo per Kybartus ÷jo
viena dešimtoji viso carin÷s Rusijos
eksporto ir importo. Ledo prikrauti rūsiai
tiesiog atstodavo šaldytuvus...
Kadangi gana drąsiai ir saugiai
pasivaikščiojome po paslaptinguosius
Kybartų požemius, V. Ivanauskas,
nustebino mus parodydamas dar vieną ne
mažiau paslaptingą vietą – po rampa esantį
tunelį. Kas jame ir iš kur jis – kitame
laikraščio numeryje...

Pagal VMVT Kybartų geležinkelio pasienio veterinarijos posto (poskyrio) ved÷jo V. Ivanausko pasakojimą ir publikacijas
spaudoje pareng÷ Ramun÷ Nagelien÷, Kauno TM vyr. inspektor÷ ryšiams su visuomene

Laisvalaikis

„Šachmatai – taip pat poezija“

Taip teigia Vilniaus TM Muitinės procedūrų priežiūros skyriaus vyr. inspektorius Saulius Cirtautas, kurį daugelis kolegų žino kaip
entuziastingą šachmatininką, jau pripažintą ir tarptautiniu mastu.

Kaip susidomėjote šachmatais? Ar ilgai žaidžiate, kada
pradėjote?

Žiūrėdavau, kaip tėvas lošia... Taip sužinojau ėjimus. Aš
niekad nelošiau profesionaliai, esu savamokslis. Galiu sakyti,
kad tuo niekuomet negyvenau. Tiesiog stebėjau, grožėjausi,
kaip žaidžia kiti. Aš nevadinu savęs žaidėju, daugiau esu
šachmatų stebėtojas. Matyt todėl ir stebisi kiti, kad sugebu
pasiekti pergalių nebūdamas lošėjas. Prireikia − tuomet sėdu
už lentos ir, būna, sugebu. Pavadinčiau save nelošiančiu
šachmatininku, bet supratimą, žinoma, turiu, o jis atsirado
stebint „kietesnius“ žaidėjus.

Ar tenka dalyvauti turnyruose užsienyje? Kokiose šalyse
esate žaidęs?

Teko. Paskutinį kartą − prieš pusantrų metų važiavau į aktyvių šachmatų turnyrą Bremene, kuriame laimėjau. Bet tai šachmatai
su sutrumpinta laiko kontrole (po pusę valandos kiekvienam varžovui visai partijai), ne rimtieji − klasikiniai, kokie buvo žaidžiami
Pasaulio senjorų komandų šachmatų čempionate Vilniuje.

Koks apdovanojimas, laimėjimas Jums pačiam svarbiausias,
mieliausias?

Žinoma, pelnytas minėtame čempionate. Kadangi mėgėjams
toks apdovanojimas realiai nepasiekiamas, man jis − tiesiog
stebuklingas. Kadangi nesu lošėjas, iki šio čempionato
neturėjau reitingo ir tik po jo man suteikė tarptautinį reitingą.

Ar yra nutikę juokingų istorijų iš šachmatų turnyrų?

Linksmiausia tai, kad manęs − nelošiančio dažnai neįvertina
žinomi šachmatininkai ir man kaip mažučiui uodui pavyksta
išgerti mėlyno kraujo ☺ Smagu, kad pavyksta aplošti rimtai, net
profesionaliai žaidžiančius šachmatininkus. O tokių
aukų turiu...

Gal namuose turite įdomesnių šachmatų?
Na, šachmatų turiu, žinoma. Turiu akmeninius šachmatus, kuriuos man padovanojo draugas, žinodamas mano
pom÷gį. Jis juos man parvež÷ iš Sibiro.

Kur žaidžiate, galbūt lankot÷s šachmatininkų klubuose?

Na, m÷gstu nueiti į turnyrus pažiūr÷ti, kaip lošiama gyvai.

Ar daug Jūsų laiko atima šachmatai?

N÷ kiek neatima, nes tai yra tiesiog hobis ar laisvalaikio praleidimo būdas. Tai hobis, nuo kurio nesu priklausomas. Dažnai
šachmatininkai taip įsitraukia, kad tampa priklausomi, supainioja gyvenimą su žaidimu ir pastarasis ima viršų... Aš tokios
priklausomyb÷s neturiu. Man įdomu steb÷ti šachmatų kovą, kovotojus, jų priimamus sprendimus. Tai taip pat įdomu, kaip ir pačiam
priimin÷ti tuos sprendimus. Tuo labiau, kad ne tik šachmatininkas stumdo figūras. Šis santykis abipusis. Gal paradoksalu, bet
šachmatų figūros irgi stumdo loš÷ją, tad įdomu pasteb÷ti šiuos santykius, abipusę įtaką.

Kokių pomėgių dar turite?

Rašau. Poeziją.

Ar neprieštarauja vienas kitam šie du pomėgiai?

Nė truputėlio. Šachmatai − taip pat poezija, harmonijos siekis. O rimta poezija − taip pat intelektualinis proveržis. Poetinė
sakytojo mintis yra unikali, kaip ir girdinčiojo suprastoji. Tik jos skiriasi. Gal tai viena priežasčių, kodėl nesiekiu publikuotis.

Ką dar galėtumėt pasakyti apie šachmatus tiems, kurie jais nežaidžia?

Nieko nėra egoistiškesnio, individualesnio negu šachmatai. Vienas nuo kito
šachmatininkai slepia savo pasiruošimą, atradimus, mintis. Kad svarbiausiu
momentu galėtų tą ėjimą panaudoti − iššauti. Stengiasi neišsiduoti varžovui net
negaluodami. Šachmatuose kovojama taip, kad tiesiog sunaikintum priešininką. Ir
siekiama laimėti ne vienkartinę, tuo metu lošiamą partiją, o negailestingai sudoroti
varžovą taip, kad jis ir kitą kartą prieš tave lošdamas kompleksuotų, jaustųsi
neužtikrintai. Lošiama taip, kad rezultatas priešininkui būtų kuo skaudesnis.
Tai žiaurus žaidimas. Ko gero, nėra individualesnio žaidimo už šachmatus, nepaisant to, kad vyksta ir komandinis žaidimas.
Čempionate taip pat buvo komandinis žaidimas, tačiau didžiulėmis pastangomis sucementuota komanda geriausiu atveju pabyra
iškart po varžybų ir vėl – visi užu savo lentos pusės...

Aš pats mėgstu žaisti ten, kur prasideda kūryba, kur baigiasi teorinės žinios, kurių, beje, yra labai daug. Po čempionato į mane
kreipėsi keli tėveliai, kurie teiravosi, ar negalėčiau pamokyti žaisti jų vaikų. O vaikams, beje, tai yra labai naudinga. Išmokus
šachmatų pagrindus, sugebi įžvelgti taktines gudrybes, strateguoti. Pramokus vadovauti savo šachmatų armijai, yra lengviau
perprasti gyvenimo dėsnius. Šachmatai – tai asociatyviniu būdu taikomasis dalykas gyvenime.

Interviu parengė Gintarė Saukevičiūtė
Vilniaus TM vyr. inspektorė ryšiams su visuomene

Apie savo pom÷gį šokti pasakoja Rūta Viščiuvien÷, MD Turto valdymo skyriaus vyr. specialist÷, dirbanti nutolusioje darbo vietoje
Kauno teritorin÷je muitin÷je.

Šokti prad÷jau nuo 7 klas÷s – nuo 14 metų. Kai man su drauge
d÷l sveikatos problemų uždraud÷ lankyti gimnastikos treniruotes,
nutar÷me pasirinkti šokius. Ne, ne pramoginius – tautinius!
Tautinių šokių būrelį lank÷me tuometiniuose Kauno miesto
pionierių ir moksleivių rūmuose (dabar – Kauno vaikų ir
moksleivių laisvalaikio rūmai). Mano 27-erių metų dukra Gintar÷
taip pat pasek÷ mano p÷domis – nuo II klas÷s ÷m÷ šokti
tautinius šokius, o meil÷s tautiniams šokiams pagrindus jai
nuties÷ pirmoji mano šokių vadov÷ Birut÷ Brazdžiūt÷. Dukra,
kaip ir aš, nuo mažų dienų didžiavosi, kad šoka – su šypsena ir
pasididžiavimu, pasipuošusi tautiniais drabužiais, žingsniuodavo
Laisv÷s al÷ja į repeticijas ar koncertus. Ilgi šviesūs plaukai,
tautiniai drabužiai – tikra lietuvait÷ mano Gintar÷! (nuotr.)

Jau 30 metų šoku Lietuvos sporto universiteto tautinių šokių
kolektyve „Rasa“ – prad÷jau šokti, kai „Rasa“ min÷jo 15 metų
sukaktį, o neseniai visi drauge pamin÷jome 45-metį.

Studijų metais gražiai draugavome su Rygos Technikos universiteto šokių kolektyvo „Vectors“ šok÷jais, kūr÷me
bendrus šokių pasirodymus: jei jie šokdavo kitų tautų šokius, mes važiuodavome į Rygą mokytis drauge su jais, o
kolegas latvius su malonumu pamokydavome ir lietuviškų tautinių šokių.
Smagiausias man – lietuvių liaudies šokis Klumpakojis!
Tačiau šokių renginiai ar festivaliai Lietuvoje (kaip
pvz.: „Grok, Jurgeli“, Dainų švent÷s ir kt.) suteikia dar
daugiau džiaugsmo ir teigiamų emocijų!
Šiemet su šokių kolektyvu „Rasa“ dalyvavau Dainų
švent÷s Šokių dienoje „Sodauto“. Sunku net
suskaičiuoti, kiek kartų esu dalyvavusi Dainų
švent÷se, nes jose dalyvauju nuo 16 metų.
Įspūdžiai iš Dainų švent÷s nepakartojami, sunkiai
nupasakojami. Pirmas jausmas – laukimas: visus
metus švent÷s lauki, repetuoji, ruošiesi, tada
intensyvios repeticijos prieš renginį – važiuoji, dirbi,
šoki, pavargsti...
Tačiau po paskutinio šokio, aidint žiūrovų aplodismentams, apima euforija – atrodo, pažįsti visus besišypsančius,
plojančius bei mojuojančius žmones ir atsakai jiems tuo pačiu. Dainų švent÷, kaip ir tautiniai šokiai, vienija žmones!

Interviu pareng÷ Ramun÷ Nagelien÷
Kauno TM vyr. inspektor÷ ryšiams su visuomene

Lietuvos dailiojo čiuožimo pasaulį džiugina 16-metė Aleksandra Golovkina: pasidžiaukime
kartu ir mes

MD Mokesčių administravimo skyriaus vyr. inspektorės Olgos
Golovkinos dukra Aleksandra jau prieš šešerius metus puošė
„Muitinės balsą“ savo pasiekimais. Šįkart su Aleksandra Golovkina,
Lietuvos dailiojo čiuožimo atstove, 2012 ir 2013 m. Lietuvos
nacionaline čempione, susipažinkime iš arčiau.
Kauno žiemos sporto mokyklos „Baltų Ainiai“ auklėtinė Aleksandra
Golovkina, treniruojama Dmitrijaus Kozlovo, sėkmingai pradėjo
savo pirmą sezoną suaugusių varžybose ir demonstruoja daug
žadančius rezultatus. Varžybose „Ice Star“ Baltarusijoje
A.Golovkina užėmė 2 vietą, o neseniai vykusiose taip pat
„Challenger“ serijos varžybose „Volvo Open Cup“ Latvijoje buvo
penkta. Varšuvoje (Lenkija) vykusiose Tarptautinės čiuožimo
sąjungos (ISU) iniciatyva organizuojamose „Ice Challenger“ serijos
varžybose „Warsaw Cup 2014“ Aleksandra iškovojo 3-iąją vietą. Ji
surinko 147,35 taškus ir net 17 taškų pagerino savo asmeninį
rekordą.
Šiuo metu čiuožėja jau turi surinkusi taškus už techniką, kurie,
pagal Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) taisykles, yra privalomi
norint dalyvauti pasaulio bei Europos čempionatuose.

Kaip pastebėjote Aleksandros talentą? Kokia buvo pradžia?

Būdama 5 metukų Aleksandra pamatė Akropolio prekybos
centre čiuožyklą ir pasiprašė leisti ją pačiuožinėti. Nuvedėm.
Pirmą kartą, žinoma, nieko įdomaus neįvyko. Dukra padarė
kelis žingsniukus, kelis kartus nukrito ir viskas. Mums
pasirodė, kad tai nėra labai įdomus laiko leidimo būdas ir
kitą kartą nueisim gal kitais metais. O dukrai patiko, ir
prasidėjo kalbos apie čiuožimą. Mums atrodė, kad vaikas
visai nesportiškas, čiuožykloje šalta, slidu, didelė traumų
tikimybė, jei atvirai, mes visai nenorėjom leisti jos ant to
ledo. Tuomet jai pavyko įkalbėti močiutę. Močiutės širdis
minkštesnė ir pirmus kelis kartus ant ledo vaiką nuvedė
močiutė. Po kelių kartų į savo grupę Aleksandrą priėmė
treneris Dmitrijus Kozlovas (nuotr.), kuris jau 11 metų yra
jos treneris.

Įvertinimo laukimas. 2014 m. lapkritis. Tarptautinės ISU varžybos „Warsaw Cup“ Taip prasidėjo mūsų naujas gyvenimas. Čiuožimas tapo
(Teisėjai skyrė aukštus balus. Balų už techninį programos atlikimą su kaupu svarbiausia mūsų šeimos gyvenimo dalis. Pradžia buvo
užteko, kad Aleksandra turėtų teisę atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate. Kol nuostabi. Nesunku įsivaizduoti tėvų laimę, kai jie pamato
kas ji vienintelė Lietuvos atstovė, turinti privalomą techninį minimumą.) savo vaiko pirmą žingsniuką arba išgirsta pirmą pasakytą
žodį...

Čiuožėjų tėvai turi tokią laimę nuolat. Įsivaizduojate, vaikas stovi ant ledo ir visiškai negali pajudėti, o kiekvienas bandymas
baigiasi kritimu... Ir štai − pirmas žingsniukas, pirmas suktukas. Visiškai paprastas, bet toks lauktas pirmas šuoliukas. Mes
turėjome galimybę stebėti, kaip vaikas tobulėja kasdien. Tai yra neišpasakytai malonus jausmas.

Apie jos talentą mes net negalvojome, mums buvo gražu viskas, ką jinai darė ant ledo, ir mes buvome laimingi stebėdami ją.

Sunku ar lengva auginti čempionę? Ar teko pabarti ar pamokyti dukrą? Gal pati mokotės iš jos?

Net nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Auginame ne čempionę, o vaiką –
labai gerą mergaitę. O tai, kad jinai nuo pat vaikystės turi tokį rimtą
užsiėmimą, turi tikslą, žino, ko nori pasiekti, puiku! Mes su vyru visada
žinojome ir žinome, kad turime ją palaikyti. Be abejo, sportas reikalauja
labai daug... Kalbu ne tik apie finansus (apie pinigus, išleistus šiam sportui,
stengiuosi net negalvoti). Daug ko tenka atsisakyti. Bet tai yra mūsų
pasirinkimas, ir mums toks gyvenimas yra įdomus ir mielas.
Dukrą pamokyti tenka. Darau didžiulę visų tėvų klaidą – „kišuosi į procesą“.
Žinau, kad to daryti negalima, bet man atrodo, kad galiu jai patarti,
pasakyti vertingų pastebėjimų. Pati domiuosi čiuožimu, žinau visas
taisykles (kurios surašytos kaip labai rimti teisės aktai), dėl to manau, kad
kartais mano pastebėjimai yra naudingi. Pastaruorius kelerius metus
matau, kad ir dukra pradėjo ramiau ir rimčiau reaguoti į mano žodžius☺
O jeigu rimtai, tai manau, kad tėvų susidomėjimas ir įsitraukimas į sportinį
gyvenimą yra labai svarbus ir reikalingas sportuojančiam vaikui. Labai
sunku būtų treniruotis, siekti rezultatų, jei tavo tėvai nesidomi tavo
sportiniu gyvenimu, negali su tavim pasidžiaugti pasiekimais.

Reti laisvalaikio momentai. Šalia – broliukas Nikita. Didžiausias
sesės gerbėjas (žinoma, po tėčio☺).

Mokytis iš dukros būtų labai sveika, bet beveik neįmanoma. Tos charakterio savybės, kurios mus žavi, turbūt yra įgimtos. Vargu,
ar pavyktų jas išlavinti. Ji turi labai stiprų pareigingumo jausmą, darbšti, siekianti tikslo. Džiaugiamės, kad net būdama labai užimta
ir dažnai praleisdama pamokas, ji puikiai susitvarko su mokslais. Pernai dalyvavo Vilniaus miesto matematikos olimpiadoje. Prieš
kelerius metus sėkmingai sudalyvavusi tarptautiniame matematikos konkurse buvo pakviesta ir dalyvavo vasaros matematikos
stovykloje. Man visiškai yra nesuprantama tai, kad nepaisant visų savo laimėjimų ji yra tokia kukli mergaitė, nemėgstanti kalbėti
apie savo titulus, nes jai visada atrodo, kad padaryti ir išmokti reikia tiek daug, o padaryta ir pasiekta dar taip mažai☺

Kaip jaučiatės prieš varžybas? Ir po jų?

Labai geras klausimas. Paprastai klausia sportininkų, kaip jie jaučiasi
prieš ir po varžybų. O juk sportininkai turi ir tėvus, ir artimuosius,
kurie išgyvena tikrai labiau negu patys varžybų dalyviai. Jeigu man
nepavyksta lydėti dukros į varžybas, aš jaučiuosi labai blogai. Aš
išgyvenu, aš bijau, kad jai nepavyks gerai atlikti savo programos;
tomis akimirkomis aš tiesiog nerandu sau vietos. Jeigu mes
važiuojame kartu, yra daug ramiau. Apima toks nuostabus jausmas,
kuris būna ,deja, labai retai, kai aš sėdžiu varžybose, stebiu kitų
merginų čiuožimą ir negaliu sulaukti Aleksandros pasirodymo, nes
tiesiog žinau, esu tikra, kad jai pasiseks, kad viskas bus gerai ir aš
tiesiog laukiu pamatyti jos laimingą veiduką po pasirodymo.

Aleksandra tik nuo šio sezono galės dalyvauti rimčiausiose pasaulio
varžybose, t. y. Europos čempionate ir Suaugusiųjų pasaulio
čempionate. Man visada buvo įdomu, kaip sportininkų tėvai stebi tas
televizijos transliacijas ir nemiršta iš baimės dėl savo vaikų.

Prieš varžybas. Svarbu pasiruošti visapusiškai☺

Panašu, kad sausio pabaigoje per Europos čempionato transliaciją galėsiu pabandyti pati patirti tą jausmą. Kadangi muitinės
mokesčių fondo 2014 m. balansas dar bus nepriduotas, pažadu pasistengti nenumirti☺ O jau su Pasaulio čempionatu bus
sunkiau... Jis vyks kovo pabaigoje, kada visi svarbiausi metų darbai bus jau atlikti.

(Čia nuoroda į šokį, kuris yra mums labai gražus https://www.youtube.com/watch?v=17gvzXPtTuk)

Kalbamės su Aleksandra

Kada ir kaip susidomėjote dailiuoju čiuožimu? Kodėl būtent čiuožimu?

Būdama 5 metukų pamačiau, kaip ant Akropolio ledo čiuožia mergaitės. Tai buvo taip gražu! Pasakiau sau, kad būtinai išmoksiu
taip pat. Teko priversti suaugusius šeimos narius nuvesti mane ant ledo. Mama labai nenorėjo. Gerai, kad močiutė lengviau
įkalbama...

Kokių savybių reikalauja šis sportas?
Darbštumo, užsispyrimo, kantrybės.

Kas sunkiausia ir kas teikia daugiausia džiaugsmo?
Sunkiausia man yra tęsti darbą, kai ilgai nepavyksta padaryti tai, ko
noriu.

O didžiausią džiaugsmą teikia kaip tik tai, ką pavyko padaryti per ilgas
kančias. O jeigu dar pavyksta parodyti tai per varžybas, tai visai puiku.
Labai džiaugiuosi, kai pavyksta per varžybas švariai atlikti visus
elementus ir gražiai pračiuožti programą.

Koks jūsų gyvenimo credo?

Man labai patinka anglų kalba pasakyta frazė, kuri visiškai atspindi
mano požiūrį į tai, ką aš darau: „Good, better, best. Never let it rest.
Untill your good is better, your better is the best“. Aš ją suprantu taip:
jeigu noriu pasiekti geriausių rezultatų, turiu nesustoti ir tobulinti net
tai, ką darau gerai. Nes visada galima daryti dar geriau.

Spaudoje rašo, kad taip pat domitės baletu, muzika, piešimu. Dar
mokslai. Kaip viską suspėjate?

Nespėju. Iš tiesų turiu labai mažai laiko. Kelerius metus tenka
treniruotis Kaune, o kadangi gyvenau ir mokiausi Vilniuje, į
treniruotes važiuodavom po pamokų, grįždavom vėlai vakare, o juk
reikėjo paruošti pamokas.

Ledo šou akimirka (Šiais metais Povilas Vanagas jau antrą
kartą pakvietė Aleksandrą dalyvauti kalėdiniame šou „Liepsnojantis
ledas“).

Labai sunkus buvo toks gyvenimas. Todėl nuo šių metų darbo savaitės dienomis gyvenu Kaune, o per išeigines grįžtu namo. Teko
pakeisti mokyklą. Vilniuje lankiau rusų mokyklą, Kaune perėjau į lietuvių. Tikiuosi viskas bus gerai su mokslais.

Mamos (šeimos) palaikymas, patarimai

Mama labai mane kritikuoja, o man reikia jos palaikymo. Kai man nesiseka per treniruotes, iš mamos man reikia ne paaiškinimų,
ką aš darau ne taip ir turiu daryti kitaip, o tiesiog supratimo ir palaikymo. Tikiuosi, mano mama kada nors išmoks taip daryti☺ O,
jei rimtai, džiaugiuosi, kad tėvams mano užsiėmimas yra svarbus, kad jie domisi, supranta, jaučiu kad mes turim bendrą tikslą ir
darom bendrą darbą.

Ar turite talismaną ar kokių prietarų?
Turiu ir talismaną, ir prietarų. Daug prietarų. Bet nepasakosiu apie juos... Bijau, kad skaitytojams bus juokinga... nors prieš
šventes pralinksminti žmones gal būtų ir neblogai... Tačiau vis tiek nepasakosiu... Na gal vieną galiu išduoti. Labai gerai pavyksta
pračiuožti programą per varžybas, jei darydama makiažą pamirštu padažyti blakstienas. Bet problema yra ta, kad reikia ne šiaip
nepadažyti jų, o iš tikrųjų pamiršti ☺.

Gal norėtumėt ko palinkėti jūsų gerbėjams?
Norėčiau palinkėti visiems gerų linksmų švenčių, padėkoti už palaikymą. Nesu tikra, kad turiu gerbėjų☺, bet man iš tiesų labai
malonu, kad yra žmonių, kurie domisi mano pasiekimais, kurie yra neabejingi tam, ką aš darau. O aš stengsiuos džiuginti juos
savo čiuožimu.

Kaip aš atradau Indiją
(arba kaip ji mane surado)

Įspūdžiais iš kontrastingosios Indijos dalijasi mūsų kolega, laikinai besidarbuojantis LR ambasadoje Indijoje,
Rinaldas K÷dikas

Geriausia sekmadienio vakarą leisti darbe, aišku, jei nesusiplanavai kokio koncerto aplankyti „auditorijose“ – Delyje taip
vadinamos didesn÷s ar mažesn÷s koncertų sal÷s. Deja, pamatyti tikros operos ar baleto Indijos sostin÷je neteko. Gal ir
vyksta tai milijoniniame mieste, bet per porą metų neteko gird÷ti. Už tai labai populiarus klasikinis indiškas šokis, kurį
visi labai vertina ir mielai eina žiūr÷ti. Apskritai indai labai m÷gsta visokius renginius, ypač, jei jie nemokami, bet ir
susimok÷ti nevengia, jei reikia. Jie kiek kitaip priima koncertus – karščiau, emocingiau nei mes, po koncerto prieina prie
patikusio atlik÷jo, kalbina, giria, o koncerto metu nevengia vaikščioti po salę, tai kartais ir nervina. Renginių Delyje tikrai
netrūksta, tik štai kaip į juos susp÷ti? Net jei išvažiuoji prieš porą valandų, negali garantuoti, kad atvyksi laiku, nes
kamščiai mieste – nenusp÷jami ir nuolatiniai. Teko kartą legendiniame Indijoje automobiliuke „Ambassador“ porą
valandų s÷d÷ti kamštyje ir dar, staiga jam sugedus, steb÷ti, kaip vairuotojas beviltiškai plytgaliu daužo per
akumuliatorių tarsi reikalaudamas − „užsivesk“.

Taigi at÷jus žiemos metui, o Indijoje tai reiškia +15 +18C
dieną ir apie +2 +10C naktį, darbe s÷d÷ti jau v÷su,
kondicionieriai išjungti ir vis labiau imi žmogau galvot, kad
reikia jungti tepalinį šildytuvą, nes labai jau skersv÷jis traukia
pro nesandarius viengubus langus ir duris. Teko net iš
Vilniaus sandarinimo juosteles siųstis; grindys marmurin÷s
(marmuras čia pigesnis nei mediena) irgi traukia šaltį, tad ir
mamos vilnon÷s kojin÷s praverčia.

Susikaupti darbui žiemos metu trukdo triukšmas už lango − tai ir
dūdų skard÷jimas, ir būgnų dund÷jimas ir žmonių šauksmai – tai
vestuvių metas. Indijoje vestuv÷s kone šventas reikalas. Apie jas
jau galvojama ir kaupiamos l÷šos tik gimus mergaitei.

Čia sakoma, kad ne tik du žmon÷s sujungia savo gyvenimą, bet ir
dvi didel÷s šeimos jungiasi. Iš tiesų tai didžiul÷ švent÷ ne tik
svečiams, bet ir visai gatvei ar kaimui.

Vestuvių iškilm÷ms pradedama ruoštis gal jau prieš metus, iš karto po sužad÷tuvių (kurios tradiciškai irgi labai

švenčiamos). Sunku ir aprašyti tas didžiules pasiruošimo procedūras. Jau vien ką

reiškia pakvietimai į vestuves. Gauni didžiulę d÷žę prašmatniai

išpuoštą, kaspinais padabintą ir auksu sidabru blizgančią. Viduje −

sausi vaisiai, riešutai, saldumynai, o d÷ž÷s dugne puikuojasi dabintas

vokas su gražiu kaligrafišku tekstu – pakvietimu, tikras meno dirbinys!

Jaunieji baltais žirgais, įmantriomis karietait÷mis, lydimi tos garsų

kakofonijos atrieda po vieną pas užsilaukusius svečius. Būna, ypač

kaimuose, jaunikis ar jaunoji atbirbia ant traktoriaus pasost÷s, bet vis

tiek išdabinti, apkamšyti žolynais, v÷liavomis, g÷lių girliandomis.

Svečiai gausiai vaišinami, daugiausia vegetariniais patiekalais (o jų

čia įvairov÷), populiariausiu g÷rimu „Coca-Cola“, tea masala (tradicin÷

indiška arbata su prieskoniais ir pienu), balta kava. Jei vestuv÷s ne

vegetarin÷s, gali tik÷tis ir vyno ar kito labai populiaraus tarp indų

g÷rimo – viskio paragauti, dažniausiai atskirame kambaryje su

prašmatniu baru, o kartais ir šalia automobilio, iš bagažin÷s „taip

Jaunos ind÷s Gurudvaroje sakant“, priklausomai nuo vestuvių biudžeto. Švenčiama kelias

dienas, kaimuose ir savaitę, o ir svečių ne taip ir mažai susirenka –

apie 500−1000 ir daugiau, nelygu kiek leidžia t÷vų išgal÷s.

Žiemos metu, beje, kaip ir vasarą, temsta anksti – apie šeštą. Vakare, jau grįždamas namo, paprastai matai tokį
vaizdelį − krūvel÷n susibūrusius vietinius sustirusius vargšus ar apsaugiečius lauželį bekūrenančius – visgi žiema at÷jo,
reikia basas kojas pasišildyti.

Tačiau žiemos metas puikus laikas kelion÷ms, pažinčiai su tokia didele ir kontrastinga šalimi. Taigi atvykus čia norisi
keliauti ir kuo daugiau ir giliau pažinti. O keliauti Indijoje įmanoma visais būdais. Priklausomai nuo norų ir pinigin÷s
storio. L÷ktuvu, pavyzdžiui, būna ir labai nebrangu, ypač bilietus užsisakius gerokai iš anksto. Indija turi nemažai savo
vietinių kompanijų, skraidinančių praktiškai visomis kryptimis šalies viduje. Rinka milžiniška, tad visiems vietos po
saule pakanka. O patys indai taip pat m÷gsta keliauti. Teko išbandyti visokias transporto priemones, gal tik ant tigro
nejojau, nors ant nugaros jo pagul÷jau! Viena transporto priemon÷ visgi sunkiai įkandama ir europiečiui (jei nesi
Rotšildo anūkas) – prabangūs maharadžų traukiniai, tebekursuojantys po Radžistano miestus, Agrą, Kalkutą etc. Čia
kainos skaičiuojamos nuo kelių tūkstančių litų...

Apie traukinius reik÷tų rašyti atskirai, jie tarsi
valstyb÷ valstyb÷je. Tai yra didžiausias Indijoje
valstybinis darbdavys. Šioje sferoje darbuojasi keli
milijonai žmonių. Geležinkelio tinklas yra išraizgęs
visą Indiją, tik pačioje šalies šiaur÷je, Magalajoje,
kurią planuojame aplankyti kovo m÷nesį, n÷ra
geležinkelio. Šiuo transportu pasiekti norimą vietą
n÷ra problemos, tik bilietus reikia užsisakyti
gerokai iš anksto, nes tai populiariausia
susisiekimo priemon÷, ja daugiausiai keliauja visų
socialinių sluoksnių indai. Štai pasiekti Indijos
šiaurines teritorijas traukiniu trunka kelias paras, o
į pietus nukeliauti ir visas penkias. Paprasti
žmogeliai keliauja bendraisiais vagonais,
susispaudę, daiktais, daikteliais apsikrovę, bet vis
tiek laimingi ir besišypsantis, juk jie keliauja! Čia
yra labai įvairus pasirinkimas, pradedant sleeper ir
baigiant pirma kondicionuotų vagonų klase, kurių
kaina jau mažai besiskiria nuo l÷ktuvo.

Man teko išbandyti 2 A/C“, tai kiek aptriušę vagonai, primenantys dar sovietų laikų „plackartą“ su dviem aukštais (3
A/C – „plackartas“ su trim aukštais), tik labiau nugyventą, bet už tai keliauji pigiai − maždaug už 30 Lt nukeliauji 600
km. Dar viena bloga traukinių savyb÷ – v÷lavimas, ypač sausio, vasario m÷nesiais, kai prasideda miglos ir rūkai,
traukinys gali v÷luoti parą ar net dvi, tada griūna visas kelion÷s planas.

Vieną ilgąjį savaitgalį mes su žmona nusprend÷me
aplankyti Orisą arba Odisą, kaip vadina patys indai,
Rytų Indijos valstiją, garsia savo hindi šventyklomis
ir dar beveik laukiniais paplūdimiais.
Čia taip pat dar galima sutikti ir laukinių genčių,
gyvenančių labai atskirtai, turistams yra parengta
net keletas maršrutų, kur gali patekti į genčių
kaimus ir arčiau susipažinti su vietine tradicija. Bet
labiausia turistus traukia Saul÷s šventykla Konarke,
gal porą valandų kelio nuo Orisos sostin÷s
Bhubaneshvaro. Iš ties įspūdingas kompleksas su
keliomis šventyklomis, gausiai dekoruotas
tradicin÷mis indų skulptūromis, drambliais, kuriuos
jie labai myli, didžiuliais žirgais, betraukiančiais
Saul÷s Dievo – Sūrijos vežimą.
Visa tai iškalta iš akmens, tiesa, minkšto ir labai
populiaraus Indijoje smiltainio ir, aišku, labai
meniškai. Šis objektas yra įtrauktas į UNESCO
paveldą.

Golden Temple – švenčiausia Sikhū vieta Indijoje. Amrisaras

Indai iš tiesų yra labai talentingi ir kruopštūs meistrai. Ten gali praleisti gerą pusdienį, gal ir daugiau, jei nesvilintų
sausio karštis – dieną temperatūra siekdavo +30 C. Bhubaneshvare mums labai pasisek÷ − pataik÷me tiesiai į
garsiausią to krašto muzikos festivalį, kurio gala koncertas vyko senovin÷s šventyklos teritorijoje.

Jau vien vaizdas vakare mus paker÷jo. Šimtai spalvingų girliandų, lempučių, šviestuv÷lių sukūr÷ užburiančią,
sl÷piningą nuotaiką, o kai pasirod÷ atlik÷jai, apsirengę tradiciniais indų rūbais, moterys nuostabiais šilko sariais,
pasigirdo muzika ir daina, tai toje atmosferoje šiurpuliai b÷giojo per kūną. Gal d÷l to, kad atvykome kiek pav÷lavę, o
gal d÷l to, kad tiesiog šviesios odos, buvome pasodinti garb÷s svečių „lož÷se“ į apdangstytus baltais audeklais kr÷slus
pirmoje eil÷je...

V÷liau kelias dienas džiaug÷m÷s natūraliais, beveik žmogaus

nepaliestais Bengalijos įlankos paplūdimiais, žinoma, jei ne

šiukšl÷s, kurių čia taip pat netrūksta, manytum, kad indai

pamiršo tą gražų kampelį...

Ta pati Bengalijos įlanka skalauja ir kitą labai įdomią Indijos

valstiją – TamilNadu, tik jau gerokai, gal 1500 km, į pietus. Čia

mes atskridome praleisti pirmų Kal÷dinių atostogų. Sostin÷

Čenajus, arba britiškai Madrasas, pasitiko mus tvoskiančiu

karščiu ir labai daininga tamilų kalba. Žmon÷s šnek÷damiesi

tarsi dainuoja. Išsiskiria jie ir savo odos spalva – beveik juoda,

o vyrai įdomia vyriška apranga. D÷vi jie labai populiarius

sijonus arba tiesiog marškas, kurias meistriškai apsuka sau

apie klubus ir kojas. Atvykę mes iš karto patrauk÷me į vietinę

autobusų stotį ir kantrai lauk÷me savo autobuso į

Mamalapuramą. Kelion÷ autobusu iki to mielo miestelio

atskleid÷ dalį tikro paprastų žmonių gyvenimo. Ilgai paklausin÷ję aplinkinių keliauninkų, pagaliau

sulauk÷me savojo autobusiuko, nors visai šalia kažkokie

vyrai (v÷liau supratome, kad tai konduktoriai) kažką r÷kavo

savo gražia kalba. Pasirodo, jie informuodavo keleivius, kur

išvyksta autobusas. Kaip parod÷ patirtis, r÷kauti ir kuo

garsiau Indijoje reikia − kitaip tavęs neišgirs. Ir kuo garsiau,

tuo geriau.

Tai savotiškas informacijos perteikimas aplinkiniams, net

nereikia jokių ruporų ar garso stiprintuvų, viskas natūralu,

suprantama. Taigi, vos ne pirmieji sulipome į autobusą, jei

taip galima pavadinti apsilupin÷jusiomis skardomis d÷žę ant

ratų. Negal÷jome patik÷ti, kad ji važiuos ir apskritai

saugumo jausmas labai susilpn÷jo. Tačiau neatsiradus

daugiau keleivių, tas „daiktas“ pajud÷jo. Sus÷dę itin

siaurose s÷dyn÷se džiaug÷m÷s „natūraliu kondicionieriumi“,

paprastai tariant skersv÷ju, nes autobuso „langai“ be stiklų,

vien tik grotos. Teisyb÷s d÷lei reikia pasakyti, kad ir durų

jame nebuvo, tačiau patekti vidun be leidimo būtų keblu, nes

į÷jimą ant laiptelių budriai saugojo konduktorius.

Kartu su karingu sargybiniu Sikhų Gurudvaroje, Amrisaras,
2014 m. spalis

Knygnešiai: Šv. kontrabandos keliai ir klystkeliai

„Valdžia jau seniai mat÷, kad nieko Gediminas Kulikauskas
nepadarysianti... rait÷s visaip kaip,
bet, nematydama kitos išeigos, Draudžiamos
sutiko... duoti spaudą“ – 1904-ųjų lietuviškos knygos
gegužę džiaugtasi Lietuvoje.
Šitaip prieš 110 metų pergale baig÷si
mūsų prosenelių kova su carine Rusija
d÷l teis÷s skaityti ir rašyti lietuviškai.
Baig÷si ir 40 metų trukusi „Šventosios
kontrabandos“ era. Nors... ...tiesą sakant,
neaišku, ar tas skaičius tikrai toks jau
apvalus – t. y. būtent 40 metų. Ir – kiek
„šventa“ buvo toji kontrabanda. Ir – ar
spaudos draudimas... buvo.

Vieno Šv. kontrabandos eilinio istorija
Gyveno Eržvilko valsčiuje, Vadžgiryje, toks valstietis, Jonas Švedas, 1858-ųjų gimimo. Žmogus būtų kaip
žmogus, bet... kaip kraipydami galvas šnibžd÷josi aplinkiniai – „...užsiima knygų skaitymu, kai tik pamato
naują knygą, stengiasi būtinai ją perskaityti, nors būtų rusiškai, lietuviškai ar vokiškai parašyta.“
Žodžiu, didelis buvo keistuolis! Prad÷jęs nuo skaitymo, žmogus netrukus įklimpo dar giliau – 1884 m.
vasario m÷n. 23 d. caro uriadnikas krat÷ jo butą ir rado draudžiamų lietuviškų knygų. O geguž÷s 13 d.
žandarai Raseiniuose iš jo at÷m÷ dar tris lietuviškas knygas.
Pamažu rusų sekliams ÷m÷ aišk÷ti, kad min÷tas „…Švedas ne tik verčiasi knygų bei kitų prekių gabenimu
iš Prūsijos ir jų pardavimu, bet pats renka žinias straipsniams, kurias…paskui…neša į Prūsiją spausdinti“.
Švedui teko nelaim÷ gyventi lietuviškos spaudos draudimo laikais. Šių dienų išsikerojusio internetinio
chamizmo eroje gal ir sunku patik÷ti, bet tuomet vos už kitokios formos spausdintą raidę žmogus lengvai
gal÷jo sulaukti rusų pasieniečio kulkos.
J. Švedui baig÷si blogai – 1895 m. birželio m. knygnešys rastas nušautas lauke tarp Vadžgirio ir Lapgirių
dvarų. Šalia gul÷jo knygų ryšulys ir revolveris – matyt žmogus band÷ atsišaudyti. Neaišku kas tai padar÷ –
pl÷šikai ar caro žandarai. Bet kokiu atveju, buvo knygnešys – ir neb÷ra. J. Švedas palaidotas Vadžgirio
kapin÷se. Būtų įdomu surasti jo kapą, jeigu išliko.

Būtent tokie žmon÷s – smalsūs ir užsispyrę – buvo bundančios Lietuvos „žem÷s druska“. Kita vertus, jie
buvo tiesiog žmon÷s, tad norintys įd÷miau pasižvalgyti po „Šv. Kontrabandos“ laikus netur÷tų tik÷tis, kad
suras vien id÷jiniam darbui pasišventusius didvyrius.

Ne visai teis÷tas draudimas

Istorija – iš tų dalykų, kuriuos m÷gstama supaprastinti.

Datos suapvalinamos (kad būtų lengviau įsiminti),

pralaim÷jimai sumenkinami (kad anūkai nesigraužtų),

pergal÷s išpučiamos (kad vaikai tur÷tų kuo didžiuotis). O

žmon÷s virsta herojais (kad būtų į ką lygiuotis). Daugeliu

atvejų taip yra ir su knygnešyst÷s fenomenu.

Dar Petras Ruseckas 1926-aisiais leistame „Knygnešyje“

pasteb÷jo, kad „1864 m. spauda nebuvo visiškai

uždrausta, kaip tai paprastai manoma...“ Ir ne tik –

Prūsijos–Rusijos pasienis ties Virbaliu pasirodo, lietuviškos spaudos draudimas net pagal pačios

Rusijos imperijos įstatymus taip ir nebuvo iki galo juridiškai įteisintas. Nors pats caras Aleksandras II lyg
ir uždraud÷ lietuvišką spaudą (net dviem įsakais – 1866 ir 1880 m.), bet toks tai buvo ir draudimas – viso
labo tenurod÷ vietoj lotyniško naudoti rusišką raidyną. O svarbiausia – kadangi savo įsakų taip ir
nepaskelb÷ įstatymų rinkiniuose, tai formaliai jie netur÷jo ir įstatymo galios.

Tod÷l teismuose rusams teko norom nenorom remtis ne caro

potvarkiais, bet 1865-ųjų rugs÷jį išleistu Rusijos vidaus reikalų

ministro Piotro Valujevo įsaku. Kuris savo ruožtu r÷m÷si dar

kitu – tų pat 1865 m. Vilniaus generalgubernatoriaus

Konstantino Kaufmano slaptu (!) aplinkraščiu. Va šis tiesiogiai

ir draud÷ spausdinti, įvežti ir platinti leidinius lietuvišku

raidynu.

Bet ir Kaufamanas savo draudimą motyvavo pirmtako,

garsiojo „koriko“ – Michailo Muravjovo 1864-ųjų nurodymu.

Pastarasis draudikų eil÷je lyg ir buvo pirmasis. Bet šiaip jau

irgi ne tiek uždraud÷ lietuviškus leidinius, kiek teleido juos

spausdinti, jei šie bus perrašyti rusiška kirilica.

Tad žvelgiant formaliai Muravjovo potvarkio dar negalima

vadinti tiesioginiu spaudos uždraudimu. Kuris tokiu atveju

prasid÷jo 1865-aisiais (ir truko 39-erius, o ne 40 metų). Bet...

sunku nuneigti ir tai, kad Muravjovo nurodymas nebuvo

pirmas judesys draudimo link, o ir „apvalios“ datos skamba

gražiau.

Draudimų teis÷tumo pamatas buvo silpnas ir tod÷l, kad visą

šių aplinkraščių–įsakų grandinę rusų generalgubernatoriai

nun÷r÷ naudodamiesi Lietuvoje d÷l 1863-iųjų sukilimo

paskelbta karine pad÷tim, leidusia įvairius suvaržymus Michailo Muravjovo įsakas 1864 m. – pirmasis

visuomenei. Bet 1871-ųjų vasarį karo pad÷tį atšauk÷, o kartu draudimų, ribojusių lietuvių raidyno
automatiškai nustojo galioti ir visi suvaržymai. Tiesa, naudojimą, grandin÷je

dauguma jų netrukus v÷l įsigaliojo, paskelbus įstatymo forma,

bet ne spaudos draudimas. Lemiamos vinys į draudimo karstą

Lietuviai neiškart užčiuop÷ šį teisinį rusų valdžios

„Achilo kulną“. Bene pirmasis tai padar÷ inžinierius

Antanas Macijauskas, 1900 m. Rusijoje išleidęs

Lietuvos žem÷lapį, kuriame vietovardžius suraš÷

lietuviškai. Rusai žem÷lapį, žinoma, konfiskavo, o

inžinierius pareigūnus padav÷ į teismą, aiškindamas,

kad „...niekad n÷ra buvę įstatymo, draudžiančio

spausdinti lietuviškas knygas lotyniškai lietuviškomis

raid÷mis...“ Byla per porą metų pri÷jo iki

aukščiausios to meto Rusijos teismin÷s instancijos –

Senato ir Macijauskas 1902 m. ją... laim÷jo! Tačiau

Tiltas tarp vokiškojo Širvintos miesto ir Kudirkos šis laim÷jimas taip ir nebuvo išnaudotas oficialiam

Naumiesčio (caro laikais vadinto Vladislavovu), per spaudos draudimo panaikinimui.

kurį knygnešiai perneš÷ tūkstančius knygų Tais pat 1900 m. į analogišką situaciją (sąmoningai)

pateko ir lietuvių rašytojas Povilas Višinskis: caro

žandarai konfiskavo jo režisuoto spektaklio „Amerika

pirtyje“ plakatus, spausdintus lietuvišku raidynu.

Kaip rašo P. Ruseckas, „...Višinskiui to ir tereik÷jo:

jis ÷m÷ po įvairius teismus bylin÷tis su valdžia, vis

įrodin÷damas, kad n÷ra įstatymo, kuris draustų

lietuvių spaudą.“

1903 m. byla pasiek÷ tą patį Senatą, kurio

sprendimai tur÷jo ir įstatymų aiškinamąją galią.

Višinskis bylą laim÷jo, o senato sprendimas – kad

lietuvių spauda teisiškai niekad nebuvo uždrausta,

tad galima naudoti – buvo paskelbtas 1904 m.

Caro pasieniečių užkarda geguž÷s 7 d., kuri nuo tol tapo spaudos atgavimo
diena.

Įvairenyb÷s

Išsakyta nuomon÷ www.cust.lt svetain÷je

-----Original Message-----
From: [email protected] [mailto:[email protected]]
Sent: Tuesday, December 16, 2014 12:10 PM
To: [email protected]
Gavau siunta is norvego draugo kur dar mokemes kartu USA is Norvegijos Korespondencija Siuntos
korteleje nera nurodoma siuntos turinio aprasymas tik verte doleriais kada nei Norvegija nei Lietuva
nenaudoja sios valiutos kaip pinigini vieneta Jusu akims ir Jusu protui apsviesti naudojamos Kronos ir
Litai!!!!! aS NORIU PAKLAUSTI MUITINES AKIPLESISKU BIUROKRATU KODEL IVERTINTA
DOLERIAIS,pRASAU ATSAKYTI kodel. Man mandagiu liasku nereikia ir Jusu pagrazintu istoriju ,kad tai
buvio nesusipratimas ar kas nors kita,kas pas jus valdiskose akiplesiskose istaigose budinga ( is
praeities) Taip pat ant siuntos prisegtuko 2.jpg (lapo) parasyta nera pastabu ir pazymeta pauksciuku "Kita"
Nedeklaruota kada ant voko-siuntos yra zalia deklaracijos forma CN 22 uzdeklaruota Norvegijoje ir
priklijuota prie voko sios siuntos aka DECLARATION EN DOUANE pazymeta kryzeliu siuntejo Nr. Mr........
ranka ,kad tai yra gavejui dovana X Gave/Cadeau bet i tai LT muitines darbuotojai net nepazvelge.
As prasau Jusu paaiskinti sia situacija nes jau per daug issismaginta tik muituoti ir daryti pinigelius.....ir cia
bus principo reikalas as, ponas .............., uzmuituotas nelegaliai LT muitines ir Lietuvos pasto Kvito
Nr........ data2014-12-15 priverstinai sumoketa 94LT (devyniasdesimts keturi litai) muito ir neva tai Muito
Kodas B00
apskaiciuota VL 0819 by ................ apmokestinamoji verte uz deklaruota dovana (litais) 304lt Prasau
man atsakyti DETALIAI (be jokiu mulkinimu,apgavysciu,lietuvisku isvedziojimu, graziu lopsiniu prasau
rastu
TIESIAI SVIESIAI PATEIKTI VISUS ITRODYMUS del apmokestinimo dovanos is Norvegijos Karalystes ir
dar dolerine suma. Gal zinote,kad as esu USA pilietis tuo pat ir LT pilietis us tai mane durninate ir
diskriminuojate juodai. Cia principo reikalas ir as kreipsiuosi i visas galimas LT,Norvegijos,EU ir Strasburo
teisma kiek galima pagaudineti sitaip zmones. Jeigu as per desimts dienu nesulauksiu atsakymo is
Lietuvos respublikos Muitines Atstovu procesas prasides nuo mano advokato. Aciu uz attention del
perskaitymo sio laisko,as manau jis nebus istrintas ar ismestas i siuksliu deze. Pamastykit ir pagalvokit
gerai Jus nesat visagaliai daryti su zmonems yvairiu tautu ka tik norite prisidengdami ,kaip anksciau,neva
tai klaidom ir
nesusipratimais ar darbotuoju klaidomis,manau supratote!!!@!! Thank oiu! ACIU!
CC: attorney at law, Mr. ................., Ministerija,EU, Zmogaus teisiu komitetas, ir etc., file

Skaitytojai apie

„Muitin÷s balsą“

• Gerokai įdomiau negu Apdovanojimai džiugina ne tik muitin÷s
„Žmon÷s“ pareigūnus, bet ir jų augintinius
• Vien pakliūti į „Muitin÷s
balsą“ yra garb÷ Muitin÷s departamento Personalo administravimo skyriaus viršininko
• Kai skaitai „Muitin÷s Irmanto Lideikio britų trumpaplauk÷ Esm÷ spalio m÷nesį vykusioje
balsą“, širdis dainuoja tarptautin÷je kačių parodoje kačiukų kategorijoje už÷m÷ antrą vietą.
• Manęs visi vis Sveikiname katytę ir jos šeimininką, ir linkime toliau galąsti nagus ir siekti
klausin÷ja, kada išeis pirmų vietų aukštumų!
„Muitin÷s balsas“. Tad
perduodu klausimą –
kada?
• D÷koju už tokį ,,storą“
Muitin÷s balsą. Tikrai
buvo ką paskaityti,
susipažinti su kolegų
pom÷giais. Šaunu!!!

Įvairenyb÷s

Benaršant po
MERS (yra tokia
sistema mūsų
muitin÷je) akis
užkliuvo už vieno
rodiklio –
Nelaimingų
atsitikimų lygis.
Pasirodo, šis
rodiklis turi net ir
planinę reikšmę, tai
yra, mes
planuojame, kiek
nelaimingų
atsitikimų atsitiks...

Klausimas: kada
mes džiaugsim÷s –
šį planą įvykdę ar
neįvykdę?

Be komentarų: Google apie muitininkus

Tikros situacijos... ... ir anekdotai

Linksma situacija • Muitininkas tikrina jaunos šeimos bagažą. Aplink b÷gioja maža
Vyksta pri÷mimas į muitin÷s posto mergait÷. Tikrina jau trečią krepšį, o mergait÷ b÷gioja ir šaukia:
inspektoriaus pareigas. Komisijos
pirmininkas klausia pretendento: - Šilčiau, šilčiau!
- Kas yra korupcija?
Pretendentas atsako: • Muitininko devizas – kuo daugiau popierių, tuo švaresnis ... .
-Korumpuotos prek÷s…
• Iš Sovietų Sąjungos emigruojantį į Izraelį Joškę sustabdo
Iš operatyvin÷s suvestin÷s muitin÷s pareigūnai. Klausia: “Ką vežate?”. “Tik Lenino portretą,
Informavus, kad už pažeidimą bus daugiau nieko”, – atsako Jošk÷ . Muitininkas tik dirsteli į Leniną.
surašytas ATP protokolas, pil. ... “Važiuokite, važiuokite”, – skubiai praleidžia Joškę.
prad÷jo grasinti MKT darbuotojų Įvažiuojant į Izraelį Joškę v÷l sustabdo muitininkai. “Ką veži?”, -
vizitais. klausia. “R÷mus iš gryno aukso”, - atsako šis. Muitininkas be
žodžių pakelia šlagbaumą.